Žinoma, didelis valgiaraštis taip pat reiškia, kad sunku tikėtis nuoseklios kokybės, tačiau pažiūrėkime, kaip pavyko dar vienas bandymas, įsikūręs, ko gero, kukliausiame sostinės prekybos centre VCUP. Buvęs „centrinis univermagas“ (taip daugelis jį vadindavo mano vaikystėje) įsileido šiek tiek natūralios šviesos, ir restoranas „Manami“ penktajame aukšte turi didelius langus, pro kuriuos toli matyti.
Interjeras, palyginti su daugeliu Azijos restoranų Lietuvoje, yra labai asketiškas ir gana dirbtinis (jautiesi lyg architekto pieštame paveikslėlyje), o akmenėliai valgymo lazdelėms pasidėti yra visiškai nevykęs sumanymas, nes lazdelių ant jų padėti neįmanoma, tačiau nepaneigiamas bendras geras švaros ir tvarkos pojūtis.
Valgiaraštis didelis ir jo nuotraukos kai kur stebina paprastumu: sušiai, išdėlioti ant vėduoklės, yra kažkieno kūrybinis sumanymas, kuris turbūt valgytojui žada, kad „čia mes darom truputį savaip“. Man labiau patiktų tradicinis pateikimas, o ne provincijos fantazija: žinoma, daug kas galima. Galima ir sriubą pilstyti į šampano taures. Bet gal geriau nereikia.
Restoranas kalba apie „kelionę po neragautą Aziją“, o tai šiek tiek klaidina, nes patiekalai yra tradiciniai (bent jau pavadinimai), ir nieko nepažįstama ten nematyti. Valgiaraštyje daugiausia dėmesio skiriama japonų virtuvei. Todėl užsisakome tradicinių patiekalų ir žiūrime, kas bus.
Sušiai palieka neblogą įspūdį: ryžiai adekvačios (nors ir ne pačios aukščiausios) kokybės, lipnumas ir drėgnumas – geri, o pamirštas žaliųjų krienų (vasabių) tepinėlis po žuvies lakšteliu yra pernelyg dažna klaida Lietuvoje, kad tai laikyčiau tragedija.
Ir sušiai su unguriu (9 Lt už vieną) ir su tunu (7,50 Lt) pradžiugina geros konsistencijos žuvimi. Sušiai su omletu (4 Lt) ne tokie pavykę – omletas blankus ir pailsęs, o sušiai gunkanai su jūrų šukutėmis ir aštriu padažu (12 Lt) patiktų stipresnio skonio mėgėjams. Patarčiau pasirūpinti ir tradiciniu išdėliojimu, nes sudėjimas ratuku lyg pyragėlių prie kavos nėra vykusi mintis.
Tailandietiška sriuba „Tom Kha Kai“ (17 Lt) tegalėjo pasigirti trimis krevetėmis ir skonio intensyvumas buvo padalytas iš trijų, palyginti su tuo, ką norėtųsi gauti. Optimizuota šiauriečiams?
Sultinys „Tori Ramen“ (18 Lt) su makaronais ir kiaušiniu labai gerai atrodė nuotraukoje, tačiau skonis buvo blankus. Paprastai to sultinio dubuo Japonijoje atstoja pietus – čia kur kas kuklesnis variantas. Ir ne tas kuklumas, kurį reikėtų sveikinti.
Ryžiai su vištiena kario padaže (20 Lt) patirtį stumtelėjo dar vienu laipteliu žemyn. Šparaginės pupelės buvo iš giliausio šaldiklio, o pats kario padažas nepataikė į standartinį japoniško kario skonį: britų XIX amžiaus pabaigoje atvežtas į Japoniją šis populiarus padažas yra ir turi būti visuomet vienodas. Jo skonio su niekuo nesupainiosi niekur pasaulyje – vienodas kaip „Coca-Cola“ arba taisyklingai iškeptas prancūziškas sviestinis ragelis.
Paskutinis patiekalas, jei būtų buvęs fantastiškas, būtų galėjęs išgelbėti situaciją. Deja, nebuvo lemta. Japoniškoje tempuros tešloje apkeptos krevetės ir paprika (16 Lt) nuvylė: tešlos sluoksnis per storas, o padažas tiesiog nevykęs: prie šio patiekalo patiekiamas labai skystas ir lengvas, sultinio pagrindu gaminamas skystis, o čia buvo tiršta masė, panašesnė į terijakio padažą iš visai kito recepto.
Trise sumokėjome 170 Lt, įskaitant arbatpinigius.
Galbūt galėčiau ir vėl ateiti valgyti sušių, kai būsiu netoliese, tačiau bandymas gana vidutiniškas. Dvi žąsys iš penkių.
