Žinau, kad didžiosios Druskininkų poilsinės giriasi išskirtiniais restoranais, pritaikytais turtingiems rusams, mėgstantiems baltas staltieses ir bajorišką aplinką. Tačiau šį kartą aš tam nenusiteikęs: mes kurorte po ilgos dienos Dzūkijos miškuose, kur ne tik žmoniško mėsainio, net ir karštos kavos puodelio nerasi.
Jau esu rašęs, kad nepakenktų kokio nors etnografinio kaimo fone pastatyti gražų tinklinį mėsainių restoraną iš stiklo ir plieno, kuriame pavargęs grybautojas galėtų vėl pasijusti mieste, tačiau skaitytojų palaikymo ši idėja nesulaukė, o gaila. Galbūt todėl, kad neparašiau pagrindinio sumanymo akcento: mėsainių restoranas galėtų būti gigantiško stiklinio baravyko formos – taip atsirastų sąsaja ir su Dzūkija, ir su pagrindiniu šio regiono simboliu. Paliksiu šį puikų planą geresniems laikams.
Nacionalinis lietuvių patiekalas jau dvidešimt metų yra pica, todėl pasirinkau plačiai poilsiaujančių menininkų rekomenduojamą piceriją „Sicilija“, kuri garsėja kaip negudrus, bet patikimas dalykas. Vienas kitas alaus bokalas, ir didelis itališkas kepinys su sūriu puikiai užbaigia dieną, praleistą mėgaujantis vandens procedūromis ir masažu.
Picerija atrodo labai paprastai, net iškabą sunku pastebėti, bet žmonių pilna ir viduje, ir lauko terasoje. Rudens diena šilta, atsisėdame lauke, juolab kad, kaip ir visur Lietuvoje, išdėlioti apklotai, į kuriuos susisupa lankytojai.
Ar pastebėjote, kad „dekutis“ pasidarė privalomas visoms įstaigoms, kurios bent vieną staliuką laiko lauke? Kavinė gali neturėti peilių arba puodelių, bet apklotas privalomas. Pradedu įtarti, kad yra koks nors įstatymas, pagal kurį negalima laikyti restorano, jei neturi apklotų.
Valgiaraštis didelis (iš serijos „turime visko“), tačiau šiandien bandysime tik picas ir panašius patiekalus. „Gurmanų“ pica (normalus dydis, 16,23 Lt) nubloškia į praeitį išmaniu pavadinimu, kuris nereiškia nieko (ar yra picos nemėgstantiems picos, klausiu pats savęs), tačiau kaip dėl skonio? Skonis blankus, bet kai kaina tokia nedidelė, gal tegu taip ir būna. Šią picą nuo tikrai geros skiria dar papildoma dešimtis litų.
Picos padas pusėtinas, užtat sūris tikrai iš praeities – pigus fermentinis. Tiek to, gal ir neverta laukti mocarelos mieste, kuris, šiaip ar taip, gyvena senovės prisiminimais. Svogūnai ir alyvuogės – kaip visur, o vyšniniai pomidorai... Kam jie? Apskritai uždrausčiau vyšninius pomidorus arba tegu juos leidžia naudoti tik su specialiu mano leidimu, jei paaiškins, ką jie suteikia picai. Kitaip – ne.
„Bahamų“ pica (normalus dydis, 14,16 Lt) džiugina bananais, kurie ir pavertė tradicinį „Havajų“ picos receptą (su kumpiu ir ananasais) patiekalu, pavadintu Karibų jūros salyno garbei. Sudedamosios dalys nebrangios, ananasų buvo. Bet tik tiek.
„Barbekiu“ pica (didelė, 17,26 Lt) buvo kone skaniausia iš valgytų – ją gelbėjo saldus dūminis barbekiu padažas. Pamaniau, kad tas padažas galėtų išgelbėti beveik visus patiekalus, išskyrus gal didžkukulius arba medaus tortą. Nors ne. Esu valgęs tokio medaus torto, kuriam tikrai būtų padėjęs geras samtis barbekiu padažo. Ir gal dar keli keptos šoninės lakšteliai. Užsisvajojau.
Kepta picos duona su sūriu (12,08 Lt) mums kažkodėl labai patiko. Nežinau kodėl. Gal todėl, kad ant jos nebuvo vyšninių pomidorų. Bet jei ir vėl ten eičiau, tos duonos dar kartą užsisakyčiau.
Trise sumokėjome 85,27 Lt ir palikome arbatpinigių. Nebrangu, be to, produktai, nors ir pigūs, bet švieži. Išmanu? Nelabai. Yra ką prisiminti? Galbūt barbekiu padažą. Vilniuje ši picerija galėtų sužibėti nebent kaip ankstyvosios nepriklausomybės laikų gastronomijos prisiminimas, tačiau Druskininkams, vis dar gyvenantiems praeityje, man regis, visai priimtina. Dvi žąsys iš penkių.
