Mano senas bičiulis ir aukštaūgis politikas Remigijus Šimašius, kuris šiaip jau yra iš Tauragės, sakė – einam pietų. Žinojau, kad tarkuos man smegenis, bet toks politikų darbas, ir aš jų nebijau.
Sako, jei mane išrinks Vilniaus meru, parūpinsiu tau, Andriau, šiltą vietelę savivaldybėje, galėsi ne tik maitinimo įstaigas prižiūrėti, bet ir parodysi jiems, kas čia viršininkas. Sakau, jėga. O galėsiu uždaryti tuos tris restoranus Vilniuje, kurių šeimininkas pasidarė lipdukus su mano perbrauktu portretu ir manęs neįleidžia? Sako, laisvai, ir dar mes juos į bankrotą nuvarysim. Taip ir sutarėm su Remigijumi.
Na, gerai, nebuvo tokio pokalbio (o galėjo būti). Bet ką nors turėjau išrinkti, nes daugelis žmonių laukia mano patarimų kaip išdžiūvusi žemė gaivaus pavasario lietaus. O gal ne mano patarimų laukia, o tiesiog visi miesto valgytojai šiaip jau vaikšto tais pačiais takais, susiformuoja įpročius ir nori pabandyti ką nors nauja, ir tam jiems reikia patarimo.
Naujo restorano „Naked Bite“, esančio senamiesčio gatvelių raizgalynėje, ten, kur susijungia Žydų ir Stiklių gatvės, vadovai negali manyti, kad sėkmė garantuota, nors tai tikrai turistinis takas. Turistai ieško labiau jiems suprantamų lietuviškų vietų (šalia „Stiklių“ aludė ir, apsaugok Viešpatie, „Leičiai“, toliau – „Amatininkų užeiga“) arba kokios picerijos; greta yra ir du dešimtmečius be klaidų džiuginanti kepsninė („Markus ir Ko“), ir žvėrienos restoranas („Lokys“), ir eklektiškasis „Bistro 18“. Konkurencija didžiulė, o naujasis žaidėjas savo išvaizda ir asketizmu aiškiai praneša, kad čia bus skandinaviškas šaltukas.
Panašioje teritorijoje Vilniuje žaidė „Lauro lapas“, dabar – „Bistro 1 dublis“ ir „Sweet Root“. Tai labai nelengvas sektorius: pirmąkart visi ateina iš smalsumo – Vilniuje pakankamai tokių, kurie ramiai išleidžia šimtą litų ir daugiau vienam žmogui. Nuo antrojo ir trečiojo to paties lankytojo vizito prasideda restorano sėkmė, ne anksčiau.
Pasižiūriu, ką jie rašo apie save. Iš tiesų neapsigavau: „Patiekalai ruošiami šiuolaikinės šiaurietiškosios virtuvės principu – maistas yra gaminamas tik iš šviežių, būtent tą sezoną sutinkamų vietos produktų.“ Tai pažiūrėkim, ką parodys dienos pietūs.
Dienos pietų valgiaraštis (27 Lt) prasideda nuo „amuse-bouche“, vieno kąsnio užkandėlės, patiektos kiaušinio formos indelyje. Atrodo prabangiai, bet skonis man pasirodo skandinaviškas. O gal man visur reikia stipraus skonio? Kas čia pabarstyta šone, klausiu Remigijaus. Geltono kokaino? Paseilėjęs pirštą, kaip policininkas filme, radęs didelį maišą Kolumbijos krakmolo naktiniame bare, paragauju. Prieskonis. „Gal „Vegeta“?“ – makabriškai pajuokauja ponas Šimašius. Che che. Ne, ne tas sovietinių laikų universalusis pagardas iš buvusios Jugoslavijos su natrio glutamatu, bet būtų visai ironiška. Man būtų patikę. Mėgstu priedus su E raide. Iš jų ateina mano talentas.
Rizotas (kalbos nacių vadinamas daugiaryžiu, kad juos kur galas) man patiko – stiprus skonis iš sultinio, ryžiai suvirę taip, kaip reikia. Žalsvas kraštelis atrodo egzotiškai.
Pagrindinis patiekalas buvo žuvis (afrikinis šamas) – nesakyčiau, kad negalėjau užmigti jį prisimindamas, tačiau paprastai paruoštas gražus žuvies gabalėlis visada ras vietą mano širdyje. Daržovės – žiediniai kopūstai manęs nežavi nuo vaikystės, bet juk restoranas nekaltas dėl to. Be to, kuris vaikas mėgsta žiedinius kopūstus? Aš vaikystėje mėgau tik juodą kavą su konjaku, o kitką man tėvai sumaitindavo per prievartą.
Šokolado desertas buvo geras, bet neįsimintinas; gal todėl, kad aš nelabai mėgstu šokolado.
Susižvalgėme. Pavalgėme neblogai, skrandžiai pilni, sąskaita dviem žmonėms su taure vyno kiekvienam (23 Lt, „Caruso & Minini Timpune Grillo“ iš Sicilijos – gerai, bet neįsimintina) – 108 Lt ir arbatpinigiai. Galbūt valgant vakare įspūdis pasikeistų į vieną ar kitą pusę, tačiau dienos pietūs mūsų nenuvylė. Gal pašnekovas buvo geras, bet tada manykime, kad restoranui pasisekė. Keturios žąsys iš penkių.
