Tai ta proga europietiškos (iš tiesų prancūziškos) virtuvės restoranas „La Cave“, kurį iki šiol apeidavau, nes jis turbūt nelabai laimingoje vietoje.
Ne todėl, kad jis visiškai prie Katedros aikštės ir tarp viešbučio „Kempinski“, puikaus baro „Zoe’s“ ir geriausio Vilniaus indų restorano „Sue’s Indian Raja“.
Ne todėl, kad jis yra viešbutyje „Amberton“ – nieko bloga, kad restoranas yra viešbutyje (maža to, kaip žinome iš daugelio pavyzdžių, viešbučio svečių srautas rytais sudaro tokiam restoranui labai parankų pajamų stuburkaulį). Kažkada čia buvo italų restoranas, nepalikęs po savęs prisiminimų, paskui prancūzų „Le Gout“, kuris buvo prisirinkęs įvairių atsiliepimų, bet buvo uždarytas, nieko rimta nepasiekęs.
Dabar čia gyvena persikėlęs iš Gedimino prospekto restoranas „La Cave“ – ten tai buvo tik bistro, o dabar viskas jau kur kas rimčiau. Interjeras atrodo žaviai klasikinis, su jaukiai atskirtais staliukais salės šonuose ir kitais – salės viduryje (kaip kažkada broliai Nasvyčiai sugalvojo „Neringos“ didžiojoje salėje), su intensyvia tamsiai mėlyna spalva ant sienų.
Atėjome greitų pietų, bet dienos pietų pasiūlymo šį kartą nesirenkame: paragausime patiekalų iš viso valgiaraščio.
Duona (panaši į žydišką chalą), pačių kepta, buvo geras ženklas. Malonios plėšomos struktūros, su žolelėmis ir skania oranžine plutele – nuostabu. Neįmanoma sustoti – sudorojome tą duoną visą su saulėje vytintų pomidorų užtepėle, o paskui su žaliuoju sviestu iš sraigių kiaukutų. Sraigės (22 Lt) buvo nuostabios: karštos, kvapios, sultingos.
Prancūziška svogūnų sriuba (15 Lt) buvo iš lengvesnių – sūris visas ištirpęs, be reikalo ieškojau jo gabalėlių tarp dosniai pridėtų į puodelį svogūnų ir neradau, tačiau vis tiek patiekalas buvo vykęs.
Užtat omarų sriuba (20 Lt), švelni ir dar su gardžia krevete ant viršaus, buvo tikra palaima. Tikrai galėčiau užsisakyti ir vėl.
Kaip pagrindinį patiekalą užsisakėme totorišką jautienos žlėgtainį (29 Lt), kuris užrašytas kaip užkandis, tačiau nieko bloga užsisakyti užkandį kaip pagrindinį patiekalą, patikėkit manimi. Įtartinai maža kaina (už totorišką žlėgtainį tikėčiausi sumokėti apie 50 Lt) dar kartą įrodė, kad kiek moki, tą ir valgai: patiekalas nebuvo blogas, tačiau kaparėlių kapotoje mėsoje buvo per daug, o ančiuviai kartu su jais sumalė ir sumaišė skonius ir galų gale sukūrė pojūtį, kad primaišyta visko, kas nepageidautina. Reikėtų patiekalą labiau išgryninti.
Atėjęs į prancūzišką restoraną negalėjau neužsisakyti patiekalo, kurio prancūzai kasmet suvalgo dešimtis milijonų. Kodėl? Nes aš taip galiu. Ką noriu, tą ir užsisakau. Pavydėkit. Mėsainis (26 Lt) buvo palyginti nedidelis, tačiau šiuo atveju receptūros abejonės dėl „Džiugo“ sūrio buvo išsklaidytos – stipraus skonio sūris patiekalo negadino ir neužgožė mėsos, mėsa buvo kokybiška, sūri šoninė mielai derėjo su saldoku vaisišku padažu.
Kartu su aptarnavimo mokesčiu (10 procentų čia pridedama prie sąskaitos automatiškai – tik negaukit infarkto, šykštieji žmonės, taupantys arbatpinigiams; džiaugiuosi, kad šis restoranas užsiima jūsų auklėjimu) už pietus dviese sumokėjome 152,90 Lt. Išmanus valgiaraštis ir kompetentingai pagaminti patiekalai paliko norą sugrįžti.
Geras jausmas, ne toks dažnas Vilniuje: ši vieta skamba ir atrodo kaip profesionalus restoranas, o ne diletantų projektas. Galbūt padeda patirtis iš sėkmingo anksčiau buvusio bistro.
Gal apsimoka neišsigalvoti ir sąžiningai gaminti klasikinius patiekalus. Pasijutau nebe Rytų Europos užkampyje, o tikruose Vakaruose. Gal čia galėsiu atšvęsti lietuviškos valiutos pakasynas.
Keturios žąsys iš penkių.
