Taip, žinau, kad bėgiais keliaujantys sušiai, pasidarę populiarūs Vakaruose, – tai pigiausių sušių pateikimo būdas Japonijoje. Kai kurie jų, pagaminti iš ryto, neišvengiamai sukasi ant konvejerio net kelias valandas, be to, perki ne tai, ko labiausiai norėtum, o tai, kas atvažiuoja prie tavęs (žinoma, galima užsisakyti ir iš virtuvės vadovo, tik nelabai daug kas taip daro – natūraliau tiesiog valgyti tai, kas padėta).
Prisimenu, kai pirmą kartą atsiradau Japonijoje prieš gerus dvylika metų, atskridęs į Osaką nuėjau į tokį barą pietauti ir likau priblokštas, kad už pietus sumokėjau apie 60 litų, skaičiuojant lietuviškais pinigais. Londone būčiau sumokėjęs kokius keturis kartus brangiau.
Lankytojų kontingentas mažame Osakos bare tarp biuro pastatų tikrai nebuvo pasipūtęs ir rafinuotas, greičiau paprastas ir dalykiškas.
Kad ir kaip būtų, tokio baro atidarymas Vilniuje – didelė šventė užsienietiškų dalykų mėgėjams. Kai atėjome į „Wasabi“ (tas žodis japonų kalba reiškia žaliuosius japoniškus krienus), įsikūrusį prekybos centre sostinės Gedimino prospekte, patalpos iš išorės vis dar buvo papuoštos žaliais ir baltais balionėliais, kaip suprantu, likusiais iš prabangaus atidarymo.
Lankytojų kol kas nedaug. Vienas sušių meistras, matau, lietuvis, vienas – iš Rytų (jau gerai, vadinasi, mokėsi gaminti sušius turbūt už Lietuvos ir Rytų Europos ribų).
Alkoholio licencijos dar neturi, ką darysi. Tai nelabai linksma, nes alaus neišgersiu pietums – o gal kaip tik gerai, mat kas gi geria dienos vidury.
Tai žaliosios arbatos? Neturime žaliosios arbatos, kaltai atsako padavėja. Yra tik absoliučiai netinkama prie japonų maisto žalioji arbata su cinamonu ir prieskoniais (5,19 Lt), atnešama arbatai netinkamame kavos puodelyje. Jei tuos sušius būtume užsigėrę raudonuoju uogų ir vaisių vynu „Monikutės naktys“, ir tai turbūt būtų labiau tikę nei tas absurdiškas pasiūlymas. Arbatai nereikia licencijos. Maisto prekių parduotuvė – už dvidešimties metrų, net į lauką netektų eiti. Ačiū Dievui, nors kolos turi.
Ant konvejerio sukasi nedaug lėkštučių, ir noriu kai ką užsisakyti tiesiai iš sušių meistro – klausiu padavėjos, į ką kreiptis, ar į ją, ar tiesiai į jį. Siūlo į ją. Negeras sumanymas – padavėja nežino nieko: nei patiekalų pavadinimų, nei to, ar virtuvės vadovas gali jų pagaminti.
Pasikalbėjus tiesiai su juo, prasideda kryžiaus keliai padavėjai bandant mažai pažįstamus pavadinimus rasti kasoje. Tik neaiškinkite man, kad sunku rasti kvalifikuotų padavėjų: jei jums taip sunku, gal nevertėtų restorano atidaryti apskritai. Nieko asmeniška. Aš tik mąstau balsu.
Standartinės patiekalų kainos trys: 6,89 Lt, 10,33 Lt ir 12,04 Lt (už du gabalėlius), o suvalgytą kiekį galima sužinoti pagal tai, kiek susikaupė atitinkamos spalvos lėkštelių: žalių, geltonų ar raudonų. Tiksliau, būtų galima sužinoti, jei padavėja, visiškai nesuprasdama koncepcijos (tuščios lėkštelės sudedamos prie valgytojo, pavalgius suskaičiuojamos), vis sako – atsiprašau, sutrukdysiu, ir veržiasi jų paimti. Tai jei suprantate, kad trukdote, kam taip darote?
Sušiai nuo konvejerio buvo kompetentingai padaryti: susukti gerai, patys ryžiai puikios konsistencijos. Pagal stilių jie buvo panašesni į tai, ką galima rasti ne Japonijoje ar Vakarų Europoje, bet Los Andžele: sudėtingi, su daugybe sudedamųjų dalių, padažais ant viršaus, žolių puošmenomis, o viduje tokie dalykai, kaip plona gruzdinta tešla (tempura). Gardu, nors ir ne klasika. Nors man pačiam sušiai su rūkyta lašiša jau yra už asmeninės tolerancijos ribos.
Užsakyti klasikiniai sušių gumulėliai (nigiriai) su žuvimi ir jūrų gėrybėmis buvo nevienodai pasisekę: ungurys (15,45 Lt) ir aštuonkojis (8,63 Lt) buvo labai geri, tačiau geltonuodegė (10,36 Lt) buvo tokia pavargusi ir išdžiūvusi, kad audiniai net išsiskyrė kaip tinklelis. Prisiminiau tokios žuvies apibūdinimą, parašytą piktesnio už mane restoranų kritiko: tokios neduotum net katei. Aš pasakysiu švelniau: profesionalaus sušių meistro vietoje tokios žuvies nebenaudočiau.
Aš žinau, kad kokybiškos, sašimio kokybės, jūrinės žuvies Lietuvoje gauti sunku, ir būtent todėl Lietuvoje sušių restoranuose dažniau randamas tepamasis Filadelfijos sūris, agurkai ir krabų mėsa arba krabų lazdelės (nieko bloga, išskyrus tą sūrį).
Dar visada galima iškepti japonų omletą, tamagą, kuriam nereikia nieko, išskyrus kiaušinius ir sojų padažą, tačiau restoranas „Wasabi“ kažkodėl jo neturi. Gal dar laukia licencijos keptuvei. Tačiau bet kuriuo atveju, jei gauti kokybiškos žuvies per sunku, gal reikėtų pagalvoti apie kokių kitokių patiekalų restoraną, pavyzdžiui, paleisti ant konvejerio juostos mažyčius kibinus spalvotose lėkštutėse.
Nežinau, aš tik patarinėju, mat esu specialistas. Jei manote, kad juokauju, tai klystate: esu Londone profesionaliai išmokytas gaminti sušius ir turiu sertifikatą. Tai štai kaip.
Trise už pietus be alkoholio ir su arbatpinigiais sumokėjome 180 Lt.
Kokios išvados? Restorane daug kas yra gerai: išbandytas modelis, įranga, tinkami ryžiai, kompetentingi patiekalų gamintojai. Daug kas yra visiškai neparengta ir netinkama jau veikiančiam restoranui: pavyzdžiui, aptarnavimas. Žaliosios arbatos nebuvimas yra tiesiog nepaaiškinamas nesusipratimas, kurio negaliu atleisti. Sukaupęs gerą valią, skiriu tris žąsis iš penkių, bet labai linkiu, kad abejingumas ir dėmesio detalėms trūkumas nenužudytų puikaus sumanymo.
