Katalonijos sostinės gurmanus viliojančiame bare – tuščia ir vėsoka, rašo "Lietuvos ryto" šeštadienio žurnalas "Gyvenimo būdas". Lietuvio ir ispano įkurtame bare apsilankėme penktadienį, dešimtą valandą vakaro, kai Barselonos gyventojai šėlsta, o mes buvome beveik vienos. Kai atėjome, prie baro sėdėjo pora žmonių, bet greitai išėjo.
„Čia nelabai jauku. Tikras lietuviškas skonis“, – pakuždėjo man barselonietė draugė Noemi. Ji gali sau leisti reikšti nuomonę apie lietuvišką skonį, nes ketverius metus draugavo su lietuviu, daug sykių viešėjo Lietuvoje.
Ir iš tiesų šalčiu dvelkiančios balta ir žalia neoninės šviesos nešildė rudenėjančio mūsų vakaro. Tą žalią, esu girdėjusi, Šarūnas ir išsirinkęs, atiduodamas garbę Lietuvos rinktinei.
O baro pavadinimas atiduoda garbę Šaru vadinamam lietuvių krepšininkui – jis „Barcelona“ komandoje vilkėjo tryliktuoju numeriu pažymėtus marškinėlius.
BY, kaip man dar prieš oficialų atidarymą pasakojo baro direktorius Josepas Maria Toruella Ristolis, yra įkvėptas angliško posakio „hand by hand“ (išvertus iš anglų kalbos – ranka rankon). Suprask – didis krepšinio žaidėjas ir didis virtuvės vadovas.
Beje, tas pats direktorius buvo pažadėjęs mane pakviesti į baro atidarymą, tačiau daugiau niekada nekėlė telefono ragelio. Todėl šį sykį nusprendžiau apsilankyti bare pati ir nesiskelbti, kad esu lietuvė ir dar rašau dienraščiui iš Lietuvos.
Grįžkime prie interjero. Šaro marškinėliai su 13-uoju numeriu ir autografais guli po stiklu ant prekystalio, juosiančio atvirą BY virtuvę, kurioje neradome nei šaldytuvo, nei viryklės.
Labai mielas virėjas Txema Martinezas, vykdantis daug laiko užsienyje praleidžiančio C.Tejedoro kulinarinius įsakymus, viską gamina iš šviežių, tą pačią dieną netoliese esančiame turguje pirktų produktų. Ir kepa juos be aliejaus.
Txemos atidumas ir noras bendrauti tą vakarą buvo vienintelis BY šilumos šaltinis.
Tačiau mus aptarnavęs padavėjas buvo keistas. Toks keistas, kad po vakarienės, eidamos visą Barseloną kertančiu Diagonalio prospektu, mes su Noemi juokavome, kad gal jis koks darbo netekęs krepšinio klubo masažuotojas. Arba mafijos bosas – toks keturkampis jo veidas su dirbtine šypsena.
Keistasis padavėjas bandė paaiškinti mums sudėtingą Šaro baro valgiaraštį. Tai – tarsi stalo žaidimas su 13 ėjimų.
„Visas valgiaraštis – 13 užkandžių. Pusė valgiaraščio – septyni. O „Deluxe“ – 20. Pažįstu tokią labai mažą ir liekną mergaitę, kuri suryja visus 20 patiekalų, o jos aukštas vaikinas ir po pusės būna sotus“, – kalbėjo padavėjas, apibūdindamas rają savo klientę. Bet mums kažkodėl juokinga nebuvo.
Nusprendėme pabandyti du variantus – septynių ir trylikos užkandžių. Ir dar paprašėme, kad tarp septynių užkandžių nebūtų mėsiškų patiekalų, nes Noemi nevalgo mėsos.
Reikia pripažinti, kad čia BY personalas pasirodė tikrai šauniai, nes visus mėsos užkandžius mano draugei pavertė ne prastesniais, o gal net ir pranašesniais žuvies patiekalais.
Taigi mūsų kelionė prasidėjo aperityvu.
Tuomet atnešė užkandžių – pikantiškų traškučių su jūriniais dumbliais, avokadų padažo (gvakamolės) su kukurūzų traškučiais ir moliuskų su citrusinių vaisių putomis.
Jūriniai dumbliai su traškučiais puikiai tiko, moliuskai buvo skanūs, aukštos kokybės, o citrusinių vaisių putos man priminė indų ploviklį. Bet, kaip sako mano sūnus Jonas, tą ploviklį man primena ir mėgstamiausi jo čiulpiamieji saldainiai.
O mano vyras domisi, kada aš to ploviklio ragavau. Plaudama indus aš, žinoma, jo negeriu. Bet ant stiklinių ir šaukštų kartais juk būna likučių. Tai štai tos citrusinės putos buvo cheminio skonio ir kvapo.
Šiaip ar taip, grįžkime prie trylikos užkandžių. Kita stotelė – keistos salotos. „Rusiška“ (Lietuvoje ji vadinama „Baltąja“) mišrainė, paruošta iš gerų valstietiškų bulvių, su plonyte traškia Sardinijos duona. Labai skanu.
Graikiškos salotos nenustebino, krekeriai su gorgoncola, salotų lapais ir ančiuviais nepribloškė. Puiki kataloniška menkių užtepėlė (katalonų k. – „brendada“) su alyvuogių paštetu, užtepta ant krekerio ir uždengta sūdytos ir džiovintos menkės gabaliuku. Tirpo burnoje.
Dar gavome moliuskų su artišokais ir acto padažu. Jei ne Noemi, nevalganti mėsos, būtų tekę ragauti valgiaraštyje nurodytų „Cezario“ salotų improvizacijos.
Kelionės kulminacija – trys mažučiai mieliniai blyneliai (girdėjau, mėgstamiausias Šaro vaikystės valgis, be kurio jis savo restorano neįsivaizdavo) su lašiša ir tunu bei šviežiomis krevetėmis. Šalia – žalio vasabių padažo balutė, jei norėtum aštriau.
Blyneliai švieži, garnyras – puikus. Kai paklausiau, kodėl į valgiaraštį įtrauktas toks keistas patiekalas kaip blynai (užrašyta „blini“), padavėjas sakė, kad tai patiekalas iš Rytų Europos – šeimininkas taip norėjo. Š.Jasikevičiaus padavėjas nereklamavo.
Toliau. BY kelias mums jau pradėjo apsunkti, bus buvęs teisus tas padavėjas, kad mes esame tik iš pusės valgiaraščio („half“) kategorijos. Mums atnešė užtepėlių rinkinį.
Tai man buvo sunkiai įveikiama – skrandis jau pilnas, o tenka doroti lengvumu nepasižymintį mahono sūrį su maljorkietiškos dešros sobrasados deriniu. Odė Balearų saloms.
Ir tuomet man, mėsėdei, atneša koldūną. Iš pradžių maniau, kad negalėsiu jo įveikti, bet paragavusi lengviau atsidusau. Tikrai nuostabus koldūnas, labiausiai iš visų Šaro baro patiekalų man patikęs patiekalas.
Iberinių kiaulių mėsa įdarytas koldūnas, šalia jo – jūrinių dumblių (kombu) sultinys su smidrais. Suvalgai koldūną, išgeri sultinio – vykdžiau padavėjo instrukcijas. Gal dėl to, kad jūriniams dumbliams jaučiu silpnybę, tas plūduriuojantis koldūnas įstrigo į atmintį.
Paskutinė užkandžių stotelė – mėsainiai „Pop-up“. Skanūs, tik bėda ta, kad paskutiniame viso valgiaraščio („full“) etape jų per daug.
BY mėsainiai buvo du. Vienas, skirtas Noemi, – su tunu, kitas – man, su jautiena. Ir žuvis, ir mėsa buvo geros kokybės ir labai mažai pakeptos.
Txema klausė, kokios jautienos noriu – nedaug pakeptos ar gerai iškeptos. Paprašiau nedaug keptos, bet gavau ją beveik žalią. Gera žalia jautiena ne bėda – esu didžiulė karpačo mėgėja.
Bet bičiulės vilnietės, kurios lankėsi „BY 13“ šį pavasarį, kol gyvos, tų žalių mėsainių nepamirš. „Mums atnešė žalio faršo mėsainių, o per televizorių tuo metu rodė avinėlių skerdimą.
Nuo tada viena mano draugė mėsos iš viso nebevalgo“, – prisiminimais apie BY su manim neseniai dalijosi vilnietė Asta Bražiūnaitė.
Ji pridūrė, jog aptarnavimas Šaro bare dešimties lietuvaičių merginų būreliui pasirodė nelankstus.
„Mes buvome priverstos pasirinkti tokį valgiaraštį, kokį liepė padavėjas. Kai bandėme rinktis mažiau patiekalų, buvo pasakyta, kad reikia imti tiek, kiek sako taisyklės“, – pasakojo Asta.
Atėjo laikas desertams. Karamelizuotos figos su kavos ledais ir migdoliniai sausainiai su druska pabarstytu šokolado kremu bei aliejaus ikrais.
Noemi pasakė: viskas, daugiau ji nebegali. Aš taip pat nebegalėjau... nesuvalgyti ir jos porcijos! Hmm, nuostabi riebaus šokolado, druskos ir aliejaus krislelių kombinacija. Naujai išrastas senas katalonų duonos ir šokolado pavakarių receptas.
Keisčiausia iš visos kelionės po įdomių C.Tejedoro užkandžių stoteles buvo tai, kad mes buvo pasmerktos sausrai. Be to aperityvo, daugiau padavėjas mums nieko nepasiūlė gerti.
Mes vis laukėme – gal jau netrukus jis kuo nustebins? Kadangi valgiaraštis atrodė sustyguotas, manėme, kad kada nors bus priderintas ir vynas. Bet joks derinimas neprasidėjo ir suvokėme, kad masažuotojas tiesiog užmiršo mūsų gerkles.
Pasijutome smarkiai apleistos ir vyno mums teko pasiprašyti pačioms. Ačiū Dievui, kad kataloniškasis vynas buvo tikrai geras.
Prie kavos gavome mielojo virėjo Txemos kompaniją. Išdrįsau prasitarti, kad esu lietuvė. Tuomet jis mums papasakojo, jog šiemet per pasaulio krepšinio čempionatą „BY 13“ kasdien lankėsi Lietuvos rinktinės nariai.
„Jie viską suvalgydavo, – prisimena Txema. – Tokį aukštą barą sukūrėme specialiai Šarui. Jis čia vieši dažnai, juk Barselonoje turi porą namų. Šaras – nepasipūtęs. Tokie pat ir jo tėvai.“
Nužvelgusi tuščią restoraną paklausiau Txemos, kaip sekasi verslas. „Dar tik pradžia. Kartais baras staiga prisipildo, o kartais ne“, – neslėpė katalonų virėjas.
Barselonos gastronomijos kritikai šį barą vertina kaip kūrybingą ir palankų kišenei.
Visas valgiaraštis kainuoja 40 eurų (apie 140 litų), pusė – 20 eurų (apie 70 litų). Palyginti su aukštos klasės „Michelin“ žvaigždutėmis apdovanotų Barselonos restoranų degustacijos valgiaraščiu, tai tikrai nebrangu. Bet ne taip ir įmantru.
Šalia kamuolio – restoranų verslo pradžiamokslis
Šiemet krepšinio trenerio karjerą pradėjęs Š.Jasikevičius restoranų versle kartą jau nusvilo. Pernai Barselonoje duris atvėręs baras BY buvo įkurtas toje pačioje vietoje, kur prieš šešerius metus Š.Jasikevičius (nuotr.) su partneriais Jaume Maresu bei Santi Condeminu buvo atidaręs naktinį barą „Loft 13“.
Jis veikdavo savaitgaliais iki 3 valandos ryto. Jame skambėdavo populiari muzika, o padavėjos daugiausia parduodavo kokteilių. Kartkartėmis prie baro „Loft 13“ pasirodydavo 193 centimetrų ūgio krepšininkas ir nevengdavo pats klientams sumaišyti kokteilio.
Tačiau naktinio baro projektas nepasiteisino. „Jam neskyrėme daug dėmesio. Dabar mes pasiryžę rimtai dirbti – jei naujas restorano modelis bus sėkmingas, galbūt norėsime plėstis ir į kitas šalis. Gal į Graikiją, gal į Lietuvą“, – dar pernai prieš atidarymą „Lietuvos rytui“ prasitarė BY direktorius J.M.Toruella Ristolis.
Kodėl naujajame restorano pavadinime BY nebeliko skaičiaus 13? „Gerai įsižiūrėjus, 13 išliko“, – nusišypsojo restorano direktorius, bakstelėdamas į B raidę, kuri nupiešta sujungus skaičius 1 ir 3.
