Rezultatas? Mieguistumas, kurio neišblaško nė trys kavos puodeliai, ir neproduktyvios popietinės darbo valandos.
Vienas stebuklas - jau sukurtas
Viltis miršta paskutinė. Tariamės pietauti su lenktynininku Benediktu Vanagu, kuris džiaugiasi paskutinėmis dienomis Lietuvoje prieš išskrisdamas į Dakaro ralį. Pasiūlau išbandyti neseniai atsidariusį restoraną „Dine" Gedimino prospekte – ten, kur anksčiau buvo, bet taip ir nepasiekusi meilės, užsidarė „Piazzetta Italija". Tai buvo vienas iš tų pasmerktųjų miesto restoranų, kuriame nieko blogo nėra, tačiau priežasties sugrįžti – irgi.
Restoranas „Dine" atidarytas turint didelių lūkesčių: tai dviejų Lietuvos žvaigždžių, virtuvės vadovo Egidijaus Lapinsko ir vieno geriausių šalies vyno specialistų Armino Darasevičiaus (Arminas yra iš Kauno, kaip ir aš, ir kaip jums tai patinka – mes, kauniečiai, daug pasiekiame už gimtojo miesto ribų) kūrinys.
Lūkesčių būta todėl, kad Lapinskas ir Darasevičius prieš pora metų sukūrė sostinėje nemažą stebuklą - nykioje Kauno ir Mindaugo gatvių sankryžoje, pigiame naujame viešbutyje atidarę restoraną restoraną „Time", kurį kaipmat pamėgo gurmanai.
Vakarais ten Vilniaus elitas šlamštė austres, džiaugėsi fantastiška antiena ir užsisakinėjo vynus po du šimtus litų už butelį, o šalia alų gėrė biudžetiniai viešbučio svečiai, kartais pasipuošę sportinėmis kelnėmis ir plastiko šlepetėmis. Ir vieni kitiems netrukdė.
„Dine" publika visiškai kita – žmonės, vilkintys gerais kostiumais (išskyrus gal mane, bet aš – rašytojas, man galima), ir nė vieno turistinio autobuso už langų. Dvi salės: viena vien juoda, balta ir veidrodinė, kita – gausi jaukios rudos spalvos. Pagal nuotaiką, tikriausiai.
Tunas - naujoji mada Lietuvoje
Net ir nesitarę mudu su Benediktu Vanagu abu pasirenkame jūrą garbinančius patiekalus. Benediktas teisingai pažymi, kad Lietuva – jūrų valstybė, todėl gal ir gera mintis paremti žvejus. Ne veltui nuo seno žemaičiai ir pamario krašto žmonės mėgavosi omarais, Madagaskaro krevetėmis, aštuonkojais ir austrėmis, dar ir ruginuke užsigerdami.
Benediktas užsisako tuno kepsnį (62 Lt) ir prašo, kad jis būtų vos apkeptas iš abiejų pusių (anglų kalboje yra geras žodis „seared“, o lietuviai tokio net ir termino neturi: mes jau kai kepam, tai čirškinam taip, kad visi žinotų, kad kepta).
Ir kepsnį jam atneša idealiai vos karščio paliestą - taip, kaip prašė. Tunas yra naujoji mada Lietuvoje: sako, kiek restoranas užsisako tuno kepsnių, tiek ir parduoda. Tai mūsų naujasis nacionalinis patiekalas. Manoma, kad Jūratė kažkada gintaro rūmuose po vandeniu Kastytį vaišino tuno kepsniais, kad anas būtų guvesnis. Maironis apie tai, tiesa, nerašė.
Prie tuno mano pašnekovas gėrė čilietišką „Chardonnay", o man tą patį atnešė prie mano pagrindinio patiekalo. Nebrangus (17 Lt už taurę) ir neperkrautas ąžuoliniu brandinimu, džiuginantis kriaušių ir persikų kvapais, šis vynas puikiai tiko prie lengvų pietų.
Pamatęs valgiaraštyje austres (9 Lt už vieną) dvejojau, ar užsisakyti tris, ar šešias, bet kuklumas ir susilaikymas nugalėjo (o gal Advento dvasia), ir paėmiau tik tris. Mėsingos, gaivios, gal ne taip kvepiančios jūra, kaip rudeninės, bet vis tiek labai daug malonumo. Austrės tinka visada, prie visko, kiekvienu gyvenimo atveju.
Dešra - lyg dievų pagaminta
Mano pagrindinis patiekalas buvo aštuonkojis su keliais savos gamybos dešros griežinėliais (panašiai, kaip Ispanijoje jis būna su čiorisu (chorizo), o čia dešra kitokia - antienos ir žąsienos). Kvapi dešra, patiekiama su jūros gėrybėmis, yra dieviškas derinys, kažkada patirtas Japonijos šiaurėje, kur Hokaido salos sostinėje vietiniai alpsta nuo savo sultinių su lakštiniais (ramenų).
Švelniai dūmiškas, mėsiškas dešros skonis ir čia puikiai papildė aštuonkojį, kuris buvo palaimingai stangrus ir švelnus. 42 Lt už gana nemažą aštuonkojo porciją – tikrai pradžiuginusi nedidelė kaina. Neabejotinai užsisakysiu ir vėl.
Padavėjas pasiūlė paragauti prie aštuonkojo lengvo raudonojo „Pinot Noir" – žinote, tikrai tinka, pats gal ir nebūčiau sugalvojęs; antra vertus, gal ir būčiau, jei sumočiau derinti vyną ne prie aštuonkojo, o prie jį lydinčių dešros gabalėlių, nes „Pinot Noir" prie antienos yra net ir pradinukui žinomas variantas.
Matote, negaliu apie tą dešrą nustoti kalbėjęs. Turbūt vis dėl to vykęs dalykas.
Tobulai lengvi pietūs
Restorane dienos ir vakaro valgiaraštis skiriasi, nors pietums pateikiami patiekalai nėra pigesni (ir ačiū Dievui, nes jei pradėsi spausti kainas žemyn, tuo pačiu nykščiu visada prisispaus ir žemyn nusileis patiekalų kokybė, ir tada sudie, lengvume ir geras įspūdi).
Dviese už pietus ir kavą, pridėję arbatpinigius, sumokėjome 209 Lt. Vilniuje neabejotinai yra pigesnių dienos pietų, negu šie, tačiau tokio tobulo, rafinuoto lengvumo man dar reikėtų paieškoti.
Maža to, jei jie taip gamina pietus, netenka abejoti ir tuo, ką pasiūlys vakare.
O kaina? Na, tiesiog, man reikės dar daugiau rašyti, o Benediktui – smarkiau vairuoti, kad uždirbtume tokiam malonumui kasdien.
Penkios žąsys iš penkių.
