Karvedys šioje istorijoje niekuo dėtas
Pirmiausia – meskite iš galvos mintį, kad šios šios salotos – garsiojo karvedžio ir rašytojo Gajaus Julijaus Cezario mėgstamiausias patiekalas, sukurtas Romoje dar prieš Kristų. Šių salotų receptui dar nėra ir šimto metų.
Tikrasis jų kūrėjas – Caesaris Cardini – italas, po Pirmojo pasaulinio karo emigravęs už Atlanto.
JAV pašonėje – Meksikoje, Tichuanos miestelyje, esančiame 20 mylių nuo San Diego, C. Cardini atidarė nedidelį restoranėlį su viešbučiu ir pavadino „Pas Cezarį“. Tai buvo patraukli vieta verslui, mat tuo metu JAV galiojo sausasis įstatymas, o kaimyninėje Meksikoje alkoholis liejosi laisvai.
Tiksli istorija nėra žinoma, tačiau išliko legenda, kad 1924 m. liepos 4-ąją, atšvęsti Nepriklausomybės dienos į užeigą sugužėjo daugybė amerikiečių. Kai kuriuose šaltiniuose minima, neva tarp jų buvo nemažai Holivudo žvaigždžių.
Gėrimų buvo pakankamai, tačiau pasibaigė užkandžiai. Užeigos virtuvėje buvo tik romaninių salotų lapų, kiaušinių, alyvų aliejaus, baltos duonos, parmidžano, česnakų ir Vusterio padažo.
Caesaris skubiai iš jų sutaisė salotas ir patiekė svečiams. Taip buvo patiektos pirmosios Cezario salotos, kuriomis dabar gardžiuojamasi visame pasaulyje.
Kiaušiniai gaminami ypatingu būdu
Kadangi salotos turėjo didžiulį pasisekimą, vėliau Caesaris jas tobulino, sukūrė kelis jų variantus ir išsirinko sėkmingiausią.
Jis ištrynė lėkštę česnaku, į ją sudėliojo salotų lapus, apšlakstė alyvuogių aliejumi, sudėjo kiaušinius, pabarstė tarkuoto sūrio, įspaudė citrinų sulčių, paskanino druska ir baltos duonos skrebučiais, pakepintais su alyvuogių aliejumi ir česnakais. Svarbu tai, kad kiaušiniai buvo gaminami ypatingu būdu – 60 sekundžių panardinami į beveik verdantį vandenį, todėl jų konsistencija priminė padažą.
Po poros metų į Meksiką atvyko Caesario brolis Alessandro. Nutraukęs karo lakūno darbą jis prisijungė prie šio verslo. Alessandro nutarė patobulinti brolio salotas – į jas įdėjo ančiuvių.
Tačiau pats Caesaris manė, jog salotoms pakankamai pikantiškumo suteikia Vusterio padažas – jokių papildomų priedų joms nereikia. Be to, jis tvirtino, kad gaminant jo sumanytas salotas būtina naudoti tik itališką alyvų aliejų ir tik itališką parmidžaną. Būtent jo salotų versija ir išpopuliarėjo.
Europoje išpopuliarino princesė
Šis patiekalas į Tichuaną pritraukė gausybę gurmanų – daugelis atvykdavo tik dėl to, kad paskanautų Cezario salotų.
O netrukus apie jas sužinojo ir Europa. Po to, kai į brolių restoranėlį užsuko Velso princo Edvardo VIII žmona Wallis Simpson, ji tapo šio patiekalo gerbėja. Teigiama, kad iki tol salotos buvo gaminamos iš nesuplėšytų salotų lapų ir valgomos tiesiog rankomis. Princesė buvo pirmoji, paprašiusi salotų lapus suplėšyti ir pageidavusi patiekalą valgyti su šakute bei peiliu.
Pateko į kulinarijos aukso fondą
Kai JAV buvo panaikintas sausasis įstatymas, C. Cardini pardavė savo restoraną ir persikėlė gyventi į Los Andželą. Restoranas Tichuanoje dirba ir šiandien.
1953 m. „International Society of Epicures“ Paryžiuje Cezario salotas įvertino kaip geriausią patiekalo receptą, per 50 metų sukurtą Amerikoje. C. Cardini mirė 1956 m, savo kūriniu papildęs pasaulinį aukso kulinarijos fondą.
