Juk gali taip nutikti, kad Vyno dienose atsidūrėte be išankstinio pasiruošimo. Maža kas, gal darbdavys vietoj pelnytos premijos padovanojo kvietimą, neatsispyrėte moters (vyro) gundymui „einam, ten labai smagu“ arba tiesiog užėjo egzistencinė krizė po „Eurovizijos“. Taigi maža kas, kam nebūna.
Ir dabar laikote rankoje taurę, į kurią kažkas paslaugiai įpylė vyno, aplinkui spiečiasi praprusę draugai, prieš kuriuos reikia suvaidinti žmogų, kuris jeigu ir nėra Robertas Parkeris, tai bent jau mažiausiai vietinės reikšmės someljė. Nieko nėra paprasčiau. Vyno ragavimas yra perdėm subjektyvus dalykas, todėl visi pradedantieji vyno snobai leisis lengvai užkertami ant tamstos meškerės. Jeigu, aišku, pasinaudosite šiais dešimt patarimų.
1. Taurės laikymas. Niekada, girdite, niekada neimkite už jos tulpės, tik už stiebo, tik už koto, girdite? Nes vyno snobui šios taisyklės pažeidimas yra lygus tėvažudystei ar indėnų genocidui. Baisiau už tai gali būti tik asmenukė feisbuke su vyno kartonu ar (apsaugok Dieve) moldavišku-rusišku kagoru.
2. Spalva. Ją nustatyti galima pasižiūrėjus į skystį taurėje. Jeigu neskiriate raudonos nuo gelsvos, gintarinės, auksinės, šiaudinės, kuri vyno žargonu vadinama balta, keliu rankas, čia jau niekuo nepadėsiu. Jeigu vis dėlto atskyrėte, puiku, važiuojame toliau.
3. Atspalviai. Snobai aplinkui niurnės „burokėliai, vyšnia, plyta“ ir kitokias abrakadabras, tegul, niekas Vyno dienose jums seno plytinio atspalvio vyno nepils, todėl tiesiog likite nepalaužiami ir sakykite, kad iš spalvos atrodo, jog tai jaunas vynas. Į tokias džiungles, kokia spalva kokiai vynuogei būdinga, nesileiskite, nes tada patys snobai sutriks.
4. Nosis. Ne, tai ne toji atauga mūsų visų fizionomijų epicentruose, tai atseit visų vyno skleidžiamų aromatų visuma.
Tiriama ji paprastai, mojuojant tai viena, tai kita šnerve aplink taurę, raukantis, markstantis. Šalimais prakutę išminčiai beria „vanilė, slyvų uogienė“, o jūs ramiai bylojate, kad „dar neatsiskleidė, reikia jam šiek tiek oro“.
5. Panosė. Kai kurie iš tamstos pažįstamų gali negarbingai pervažiuoti į kitą diskurso lygmenį, kur ims pleškėti apie pirminius ir antrinius kvapus (jeigu taip visai primityviai, tai pirminiai daugiau susiję su flora – gėlės, uogos, vaisiai, medžiai, o antriniai – su fauna ir negyvąja gamta – vištidė, oda, žemė, šokoladas), bet jūs laikykitės savo nuomonės – grįšime po pusvalandžio, žiūrėsime, ar kvapas atsiskleidė.
6. Burna. Ir vėl ne tamstos srėbtuvė, o tie nenupasakojami pojūčiai, kuriuos patiria liežuvis ir gomurys, kai ant receptorių srauniu upeliu išsilieja vynas. Visuomet saugiau laikytis skeptiškos pozicijos ir vyną peikti. Piktas dar, neapsiraminęs, taninai skalauja it alkani vilkai, ir vėl auksinė frazė „jam reikia laiko“. Beje, pastarąją galima pakeisti dar negailestingesniu „šitam ir laikas nepadės“. Snobai žavėsis tamstos atvira kritika ir jus pamils.
7. Vintažas. Ne, šiuo atveju tai ne senos šliurės, kurias kažkas išstatė dėvėtų prekių turguje mirus tetai, čia derlius ir jo metai. Šiuo atveju paguos tai, kad Lietuvoje apskritai sunkoka įsigyti senesnio derliaus vyno, todėl tikimybių teorija perša išvadą, kad ir Vyno dienose niekas nepils legendinio 1945 m. Bordo derliaus. O jeigu apsiriksite tarp 2010 ir 2009 metų, anokia čia bėda.
8. Vynuogė. Jeigu pasivarginote užmesti akį į etiketę, kur vyno gamintojai dorai eina į pagalbą užrašydami, iš kokios uogos išspaustas tas skirtumas, ką gi, tenka gudrauti. Padėtų, žinoma, bent jau kelių populiariausių vynuogių rūšių įsiminimas, nes tada galima jėzuitiškai išsisukinėti: „Negali būti? ’Sangiovese’? Būčiau galėjęs prisiekti, kad ’Nebbiolo’“. Snobai nurašys tamstos klaidą subjektyviems pojūčiams ir ims kantriai aiškinti, kodėl ’Nebbiolo’ sumaišyti su ’Sangiovese’ kartais tikrai galima ir kaip jiems tai buvo nutikę kokiais du tūkstančiai nioliktais metais kažkur tarp Toskanos ir Fabijoniškių.
9. Stilius. Vyno mišiniai, arba lendai, ar jie būtų Kjančio, ar Ronos, ar Bordo, yra sudėtingas reikalas, bet tamstai vėl į pagalbą skuba vyno gamintojai. Dažnas jų sėdi ir sapnuoja, kaip atkartoti prancūziškų vynų legendą, todėl, kad ir ką ragautum, gali išsisukti su atsainiu „bando vaizduoti prancūzą, bet išlenda vietinis kaimas“. Čia nebent yra rizika, kad užsirausite ant būtent to kaimo gerbėjo, kuris ims putodamas aiškinti, kad kiekviena uoga turi savo vietą, gamtos jau taip sutvarkyta, kad ‘Aglianico’ geriausias Apulijoje, o pekorinas – Markėje, bet galima jį išklausyti ir reziumuoti: „Tai aš ir sakau, kam imituoti prancūzą, jeigu turi savo unikalų identitetą.“ Regioninis snobas pasiprašys į įbrolius (įseseres).
10. Aklavietės. Dabar pilna visokių išmaniųjų programėlių, kuriomis lengva paslapčia nufotografuoti etiketę, o jos jau pateikia viską, ką reikia žinoti apie tą vyną. Atsiprašėte minutei palengvinti pūslės, nulėkėte kur privačiau, o ten jau ir perskaitėte laisvu metu, kad „Delectable“ arba „Vivino“ pasakojama apie tą vyną, grįžote atgal ir viską išklojote. Ar gali būti paprasčiau?
Jeigu jūs netikite mano patarimais, pagalvokite, kaip aš sėkmingai vaidinu didelį vyno ekspertą jau kelintus metus.
