Mugėje „Coney Island“ apsilankęs karikatūristas pamatė, kaip vienas apsukrus virėjas niujorkiečius maitina ilgomis dešrelėmis bandelėje, kurios jam savo forma baisiai priminė tą linksmą šunėką. Grįžo namo, nupaišė karikatūrą, tačiau, aiman, pamiršo, kaip teisingai rašomas angliškas takso pavadinimas (o rašomas jis šitaip – dachsund). Todėl patiekalą pavadino tiesiog „karštu šunimi“ – „hot dog“.
Kodėl apie tai pasakoju? Todėl, kad bent kartą per metus man tenka užsirišti virėjo prijuostę ir stoti prie dešrainių vežimėlio. Tai, žiūrėk, kokia nors prodiuserių bendrovė švenčia gimtadienį, tai ant banko terasos atšvęsti vasaros pradžios ir išsidalinti apdovanojimų susirenka verslo šviesuomenė, tai dar kokia proga.
Ir tada, kai manęs klausia – ką gi šiemet gaminsi, aš daugiau nieko nesugalvoju, tik dešrainius. Dažniausiai patyrę gurmanai, vien išgirdę apie tokį patiekalą, patempia lūpą, fu, kur tai matyta, ar įmanoma kristi žemiau?
Atsakau, įmanoma. Aukščiau kartais pakilti sunku, o žemiau nukristi visuomet įmanoma. Tačiau faktas kaip blynas – kaskart, kai imuosi dešrainių, jie išsilaksto aplinkui greičiau nei bet kuris kitas konkuruojantis patiekalas.
Šalimais kolegos gali iš kailio nertis maišydami lašišų tartarus, sumauti ant iešmelių sveikiausius daržovių griežinėlius, kaip nors kitaip siekti kulinarinių aukštumų, o prie mūsų vežimėlio rikiuojasi eilutė, ir interesantai protingais veidais sprendžia, ko jiems norėtųsi labiau – Čikagos ar Atlantos dešrainio.
Kodėl taip nutinka? Ar žmonijai tiesiog lemta ilgėtis „junk food“? Ar dešrainyje užkoduota paslaptinga formulė, suteikianti valgytojui būtiną estetinio ir kulinarinio pasitenkinimo derinį? Ar šiais kąsniais jis realizuoja savo amerikoniškąją svajonę?
Ir taip, ir ne. Nešlovę dešrainiams, kaip ir mėsainiams bei kebabams, pelnė maisto „chaltūros“ puoselėtojai. Tie patys, kurie suvynioja į lavašą pačią pigiausią mėsą, numeta ant jos kelis apvytusius pekininio kopūsto lapus, tirštai užpila majonezo ir bando iškišti šį visų Ženevos konvencijų uždraustą nusikaltimą kaip tikrą „Döner“ ar „Gyro“.
Arba tarp dviejų duonos riekelių suspaustas maltas neaiškios kilmės kotletas su raugintu agurku pristatomas kaip mėsainis. Taip ir dėl dešrainių. Ilgą laiką buvome įpratinti, kad tai paprasčiausia dešrelė, įgrūsta į vatinę bandą ir paskandinta kečupo, garstyčių ir majonezo vandenyne. O dešrelė, žinoma, tokia, kurioje tualetinis popierius kūrybiškai suderintas su galingomis srovėmis nuo kaulų nuplautais skerdienos likučiais.
Tikras dešrainis, kad ir koks jis būtų, Niujorko, Kanzas Sičio, Detroito ar dar kitas, visuomet daromas tik su jautienos dešrele. Dažniausiai su aguonų bandele, nors čia esama ir kitokių variantų. O esmių esmė – garnyras. Kokių tik derinių neprikuria dešrainininkų fantazijos. Čia ir karamelizuoti svogūnai maišomi su keptos šoninės traškučiais, čia ir aitriųjų paprikų troškinys derinamas su kopūstų ir morkų salotomis. Erdvės fantazijai pasireikšti yra tikrai daugiau, nei atrodo žiūrint į perpjautą bandelę ir šylančią dešrelę.
Kitas dalykas, kurį dažnai užmiršta kulinarai mėgėjai, – tiek bandelė, tiek dešrelė būtinai turi būti pašildytos, karštos, bet ne deginančios. Žanro fanatikai tvirtina, kad geriausia tai padaryti karštuose garuose, nors Lietuvoje labiau norima viską čirškinti ant grotelių.
Ir, aišku, svarbus galutinis dešrainio surinkimas. Iš pradžių ant bandelės klojamos daržovės, turinčios mažiau skysčių, kad sudarytų sluoksnį, saugantį ją nuo permirkimo. Tada jau drėgnesnės, prispaudžiamos į vietą pačios dešrelės, ant kurios mikliais raštais išraitomas autoriaus autografas garstyčiomis.
Lietuvoje pirmą kartą gerų dešrainių užkandau roko festivalyje „Velnio akmuo“, kur melomanų skrandžiais rūpinosi ir „Dešrainiai24“. Baisiai tada nustebau pamatęs, kad jie siūlo ir Čikagos, ir Detroito, ir netgi Naujojo Džersio mėsainius. Po to sužinojau, kad jų galima gauti ne tik metalo koncertuose, bet ir apsilankius jų būstinėje Rinktinės gatvėje, tiesiai prieš Generalinės prokuratūros langus.
Iškart pasąmonėje ima kilti visokios asiociacijos iš TV serialų šablonų, kur Amerikos policininkai amžinai užkandžiauja spurgomis, o lietuvių prokurorai svarbias bylas visuomet užkanda dešrainiais. Kaip ten yra dėl prokurorų iš tikrųjų, reikėtų klausti jų pačių, o dėl dešrainių yra taip, kaip jums išdėsčiau. Viena vieta visoje Lietuvoje ir dar daugybė degalinių ir visų jų specializacija – prancūziški dešrainiai, kuriuose nei daržovių, nei kitokio garnyro nenumatyta.
Todėl geriausia jų pasigaminti pačiam. Ypač jeigu tai vasaros iškyla, norisi ko nors paprasto, nesusijusio su laužų kūrenimu ir mėsos mirkymu acte. Ir jeigu esate tam pasiryžę, štai autentiškas Vilniaus dešrainio receptas, sugalvotas ir išbandytas prieš savaitę su keliais šimtais išalkusių verslininkų. Kadangi visi 154 vienetai buvo išgraibstyti, vadinasi, ne toks jau blogas.
Tobulas dešrainis
Be bandelės ir dešrelės, jums dar reikės:
kopūstų, raugintų su krienais (Halės turguje juos pardavinėja toks lenkas su liūdnais ūsais, šalia kurio statinių amžinai rikiuojasi eilės, tokie jo kopūstai geri);
žiupsnelio aštriai marinuotų morkų;
kelių griežinėlių trumpai raugintų agurkų (tokių, kurie vos vos pradėjo keisti savo skonį, yra traškūs ir švieži, tačiau jau vos vos pakvipę krapais)
ir, aišku, tradicinių aštrių lietuviškų garstyčių ant viršaus.
Ir nuvykę į Ameriką, kai jūsų paklaus, kokio mėsainio norėsite, Čikagos ar Naujojo Džersio, išdidžiai pasakykite: „No, thanks, I’d like Vilnius.“ O kai išplės akis, atskleiskite receptą. Maža kas, gal patiks ir tenykščiams, gal prigis ir anapus Atlanto.
