Bet, kad ir kaip būtų apmaudu, joks šventraštis ir rožinis dar niekam nepadėjo sugrąžinti vyno į gomuriui priimtiną būseną. Todėl verčiau pakalbėkime, kokių nelaimių gali nutikti jūsų buteliui ir ką daryti, jei taip atsitiko.
Kamščio yda
Ne, tai visai ne tas atvejis, kai vynas atsiduoda kamščiu, o kamštis – vynu. Ir ne tas, kai gręžiant atidarytuvu kamštis suyra, o po to tenka žvejoti taurėje smulkius trupinėlius. Kamščio yda būna tada, kai į taurų gėrimą patenka trichloranizolo (TCA), todėl gėrimas praranda visą taurumą ir ima atsiduoti šlapiu kartonu, o kartais netgi nešvariu valgyklos skuduru.
Ką daryti? Yra žmonių, kurie teigia, kad tiesiog reikia vyną išpilti į dubenį, išklotą maistine plėvele. Polietilenas sutrauks visą TCA ir vynas atgaus savo tikrąjį veidą. Hm, mano nuomone, ryžtis tokiems eksperimentams galima nebent tada, jeigu rankose laikote legendomis ir šimtinėmis apipintą egzempliorių. Visais kitais atvejais geriau jį tiesiai pilti lauk.
Burbulai ne vietoje
Šampano ar kitokio putokšlio taroje jie nieko nestebina, o, va, vyne, kuris turėtų būti ramus ir lygus, atrodo keistokai. Gali, aišku, nutikti, kad jis tiesiog labai labai jaunas, toks, kokį italai vadina „frizzante“. O gali būti, kad jame tiesiog liko cukraus, su švara susipykęs vyndarys netyčia įleido į vyną kokių nors bakterijų, tos ir ėmė cukrumi užkandžiauti, sukeldamos antrinę fermentaciją.
Ką daryti? Jeigu tai, sakykim, portugališkas „Vinho Verde“, nieko, toks jis ir turi būti. Tačiau jeigu tai seno prancūziško raudonojo vyno butelis, liejame jį... Stop, niekur neliejame, tiesiog panaudojame padažui ruošti. Arba troškiniui.
Ugnis ir siera
Jomis, kaip žinome, Jehova sunaikino Sodomą su Gomora, o vyno atveju kalbėsime tik apie sierą. Tam tikras jos kiekis yra tiesiog būtinas, nes būtent ja žmonės apsisaugo nuo kitokių pokštų, aprašomų šiame straipsnyje. Tačiau jeigu jos per daug, mūsų butelis skleidžia svaiginamus degančios padangos, supuvusio kiaušinio, šeško ar tiesiog smidrų aromatus – viskas priklauso nuo to, koks sieros junginys čia apsigyveno.
Ką daryti? Kantriai dekantuoti kelis kartus perpilant iš ertmės į ertmę. Gal padės. Tačiau jeigu įžeidus kvapas niekur nedingsta, ką jau čia bedarysi, pilame lauk. Nebent mėgtume būtent išsigandusiu šešku atsiduodantį gėrimą.
Saulė ir karštis
Abu dalykai veikia nevienodai. Saulės atokaitoje pastatytas butelis, aišku, įkais, tačiau jam žalą daro ir ultravioletiniai spinduliai, kurių ypač nemėgsta baltasis vynas iš ‘Chardonnay’, ‘Viognier’ ar ‘Chenin Blanc’ vynuogių. Juos gerdamas gali pajusti, kad čiulpi šlapią megztinį.
Šilumos smūgis vyną gali ištikti ir visiškoje tamsoje, užtenka jį kelias savaites palaikyti aukštesnėje nei 25 laipsnių temperatūroje. Jis ima kone virti, o atsiduoda ypač nepersistengiančio konservų fabriko produkcija, tokia valdiška uogiene. O dar jei nuo karščio kamštis susitrauks, deguonis į vidų pateks, vynas oksiduosis ir ims pernelyg energingai dvelkti migdolais.
Ką daryti? Vėlu ką nors daryti. Verčiau reikia stengtis laikyti vyną vėsiai, tamsiai ir paguldytą. Jeigu jau atėjote į svečius, kur šeimininkas svetingai ima nuo palangės butelį ir paaiškina, kad jį čia laikė ypatingai progai nuo savo vestuvių, verčiau apsimesti abstinentu nei laukti to, kas dėsis ištraukus kamštį.
Vizitas pas vištas
Tam tikros mielės visuomet palieka vištynės pėdsaką. Ir tai nėra blogai. Kai kuriam vynui būdinga tarp savo antrinių aromatų, šiek tiek išsisklaidžius vaisiams ir gėlėms, pakutenti nosį kaimiškais atspalviais, tarp kurių mainosi oda, kepta mėsa ir, aišku, ta pati vištidė. Žinovai to laukia ir tai mėgsta. Tačiau visai kas kita, jeigu iš vyno važiuoja vien mėšlo karietos. Tai reiškia, kad kažkas šitam buteliui, o gal ir visai partijai, yra tikrai negerai.
Ką daryti? Sunaudoti kulinarijai. Jeigu ruošite troškinį, vyną teks užvirti, kad išgaruotų alkoholis. O kartu su juo nugaruos ir nostalgiškieji kaimo aromatai. To mums ir tereikėjo.
