Mokslo draugas, baigęs A.Vienuolio vidurinę mokyklą, apšvietė, kad ten jie eidavo ne tiek kavos gerti, kiek paspoksoti į S.Nėries mokyklos damas. Vėliau, sulaukęs legalaus amžiaus, iškaulydavo iš bufetavų ir žagarvyšnių likerio.
Prisiminiau tai todėl, kad visai neseniai toje pačioje Vokiečių gatvėje buvo atidaryta dar viena nauja kavinė. Kiek jų ten jau yra – vienas kavos dievas težino. Eiti šia gatve ir atsilaikyti prieš pagundą pasistiprinti porcija kofeino yra neįmanoma misija. Šioje gatvėje kavinės veja lauk drabužių parduotuves, kompiuterijos salonus, kosmetikos šventoves. Deimantų muziejus, ir tas, buvo uždarytas nebeapsikentus kapučino ir ristreto konkurencijos.
Kavinės viena kitai nelygios. Vienos jų priklauso didiesiems nacionaliniams tinklams, tokiems kaip „Coffee Inn“, „Vero Cafe“ ar „Caif Cafe“. Į jas užėjęs visuomet žinai, ką rasi, – tą pačią pusiau hipsterišką atmosferą, tuos pačius visiškai hipsteriškus baristas ir kitokį „know-how“, kuris šiems tinklams padeda užkardyti kelią į Lietuvą netgi tokiems gigantams kaip „Starbucks“.
Kitos yra vienetiniai entuziazmo pagimdyti deimantai. Tokie kaip šiek tolėliau Vilniaus gatvėje įsikūrusi „Green Coffee“, atidaryta visiškai dėl kavos kuoktelėjusių žmonių. Jie vos pauostę garuojantį puodelį gali pasakyti, iš kurio Gvatemalos plokščiakalnio nurinktas derlius, kiek metrų virš jūros lygio noko kavos vaisiai ir kokią lopšinę niūniavo sena indėnė juos rinkdama.
Iki jų buvau šventai įsitikinęs, kad Italija yra vienintelė šalis mūsų žemyne, kur kava pakylėta iki legendomis apipinto kulto objekto. Ten nesvarbu, kur prašysi espreso, – pakelės degalinėje ar 1860 m. atidarytoje Neapolio „Caffe Gambrinus“, visuomet gausi tik tikrą daiktą.
Kažkada, pamenu, draugai italai, perplaukus iš Sardinijos į Korsiką, tuojau mus nutempė vietinės kavos ragauti. Ir tikrai, rodos, tik trisdešimt kilometrų per Bonifačo sąsiaurį, o tarp prancūziško bandymo ir itališko standarto žiojėjo daug platesnė praraja.
Bet dabar jau nesu toks tikras totaliu Italijos dominavimu. Atsiranda ir mūsų šalyje vietų, kur gali ramutėliai vestis džiovanius ir džianbatistas, siūlyti jiems gurkšnelį ir ramiai laukti komplimentų.
O jeigu labiau domina ne tik skystis tamstos talpoje, o ir užkanda, vėl grįžtam atgal į Vokiečių gatvę. „Šviežia kava“ pasižymi tokiais kruasanais, kurie ir seną Paryžiaus kepėją priverstų parausti iš pavydo. Kepa juos toks vyrukas Žvėryne. Kepa kaip tikras menininkas, griežtai prisilaikydamas trijų slaptų prancūzų virtuvės ingredientų, – sviestas, sviestas ir... sviestas. Beprotiško skanumo cholestorolio torpeda į kraujagysles. O jeigu dar kruasanai su migdolais... Ne tokiais pernelyg saldžiais, kokiais kartais piktnaudžiauja kitos mūsų kepyklėlės, o tikro subtilaus saldumo, kuris visiškai nekursto kaltos gėdos jausmo.
Bet visas šias kavines vienija vienas bruožas. Kažkada, septynioliktajame amžiuje, kai kavinės iš Stambulo per Veneciją atkako iki Londono, jų išskirtinis bruožas buvo ne sudegintų kavos pupelių smarsas. Nuo aludžių ir kitokių užeigos namų jos skyrėsi tuo, kad kiekvieną naują svečią pasitikdavo smalsus šeimininko ir jau kavą ragaujančiųjų šūksnis „What news?“ („Kokios naujienos?“).
Kiekvienoje jų galėdavai rasti visų leidžiamų to meto laikraščių kopijas, o virš kavos puodelių kryžiuodavosi idėjos ir paskalos.
Šiandien jūsų niekas nebepasitiks tokiu reikliu naujienų prievartavimu. Visi jų semiasi iš savo išmaniųjų telefonų ir kompiuterių. Virš ekranų palinkusios akys, pirštai, lakstantys klavišais, portalų antraštes keičia statuso atnaujinimai feisbukuose, pastaruosius – trumpi filmukai, juos – žaidimai ir programėlės, kavinės geria į save naujienas. Geria dar didesniais kiekiais nei kavą.
Šio kavinių spektro apoteoze reikėtų laikyti „Pildyk“ kavinę, kurią „Tele2“ atidarė kartu su „Vero Cafe“ „Akropolyje“. Dūstančios telefonų baterijos ima krautis vos numetus juos ant išmaniųjų stalų, o laukdamas kavos gali perprogramuoti pikseliuotą kavinės sieną. Ir jau visai trina ribą tarp realybės ir virtualybės čia kas mėnesį filmuojami reklaminiai „Pildyk“ klipai. Atėjai ištroškęs savo 5 kofeino gramų, išėjai nešinas 5 minutėmis šlovės. Vis per tą kavą.
Gal tik vienintelio tipo kavinių Vilniuje nėra – tokių, kurios primena senoviškus, lėtus ir neskubrius Vienos ar Paryžiaus kafešantanus. Su tūkstančių alkūnių nublizgintais stalais, ant rėmo sukabintais vis dar nesuskaitmenintais laikraščiais, lėtai kursuojančiais žilais padavėjais su ilgomis prijuostėmis ir besibaigiančio laiko jausmu.
Nėra ir nereikia. Užteks to, ką turime. Susitiksime prie puodelio.
