Tai įvyko draugų kompanijai susirinkus į tradicinį vakarėlį, kuris vyksta su šūkiu „Don’t cry for me, Argentina“. Ne, tai tikrai nereiškia, kad per jį giedamos graudžios Evitos arijos, kalbamasi apie liūdną prezidentienės Peronienės likimą, Folklando salos vadinamos Malvinais, o vakaro pabaigoje vyksta aukų atnašavimas Lioneliui Messi. Visiškai ne. Tiesiog vakaro tema – argentinietiškai paruošta mėsa. Savaime suprantama, palydima Argentinos vyno.
Ši šalis pasižymi ne tik tuo, kad yra trečia pagal jautienos eksportą pasaulyje. Vietos žmonės ir patys jos nepeikia – per metus kiekvienas sulapnoja 55 kilogramus, tuo savo šalį paverčia tikru pragaru vegetarams, užtat užima antrąją vietą pagal mėsos suvartojimą planetoje.
Lietuvos prekybos centruose galima įsigyti šaldytos jautienos iš Argentinos, o norintiems paragauti, kaip ją gamina patys gaučai, – Vilniaus restoranas „El Gaucho Sano“. Toks labai nepastovus, nes niekad nežinai, kaip tau pasiseks, kartais gali liežuvį nuryti, kartais ilgai vėpsoti į nesukalbamą antrekotą, kurio net motorinis pjūklas neįveiks.
Laimė, šioje susirinkusioje kompanijoje buvo žmogus, kurio gastronominiai talentai daug pastovesni, – Liutauras Čeprackas. Tie, kurie yra lankęsi jo restorane „Gastronomica“, tikrai neleis man sumeluoti.
Pradėjome, tiesa, tolokai nuo Argentinos. Bet čia jau reikėtų kaltinti ne Liutaurą, o didelę dalį susirinkusios kompanijos, kuriai šampano burbulai trukdo objektyviai suvokti tradicijas. Jau kelias dienas iki vakarienės keli iš jų visomis pakampėmis skleidė paskalas, girdi, koks čia raudonasis vynas, kai lauke toks aukštas Celsijus, reikia tik šampano, šalto ir dar šaltesnio.
Todėl Liutauras prie šampano pagamino, ne, šis žodis netinka, veikiau sukūrė plonyčių, kone permatomų blynelių, įdarytų grietine ir juodaisiais ikrais. Juos buvo galima šlamšti kilogramais, atlaidžiai mojant ranka į kainas ir dietas. Ir tik noras vis dėlto kažkaip nukeliauti iki argentinietiško vakaro finalo stabdė rankas, kurios tiesėsi dar vieno blynelio.
Tada ant grotelių užšoko drugeliu išskleistos tigrinės krevetės. Kad būtų atiduota bent šiokia tokia duoklė nedalyvaujantiems vegetarams. Jiems nedalyvaujant krevetes sušlamštė mėsėdžiai.
Atėjo eilė Breso viščiukams. Apie juos dar kažkada rašė garsusis skonio teoretikas Jeanas Anthelme’as Brillat-Savarinas. Jie pirmuosius du gyvenimo mėnesius laksto medžiodami vabzdžius, nes jų pašare specialiai sumažintas baltymų kiekis, o paskutiniu gyvenimo etapu minta vien kukurūzais ir pienu. Nenustebčiau, jeigu tokį valgiaraštį dar palydi fortepijonu skambinami Claude’o Debussy kūriniai.
Šiuos sparnuočius Liutauras nutarė patiekti Jamaikai būdingu „jerk chicken“ būdu, kurio esmė – sausas žolelių marinatas. Jame dominuoja kvapieji pipirai, tie patys, kuriuos pamatęs Kristupas Kolumbas vėl klaidingai manė atradęs Vakarų kelią į Indiją, pipirų žemę.
Niekad nemačiau, kaip visas, neišdarinėtas, viščiukas kepamas ant grotelių. Pasirodo, ne tik kad galima, bet ir labai skanu – sultinga, sodru. Tuo metu kažkas jau bandė droviai cyptelėti apie raudonąjį vyną, tačiau sužvėrėję šampanistai nudavė nieko neišgirdę.
Vis dėlto vynas sulaukė savo valandos. Ji išmušė nuo grotelių į lėkštes atkeliavus sausai brandintos airiškos ėrienos šonkauliukams. Prie jų visai šauniai atrodė iš piečiausio Argentinos vyndarystės regiono – Patagonijos – kilę raudonieji vynai, kurie daug ramesni ir šaltesni nei jų pusbroliai iš Mendosos slėnio.
Bet visus įspūdžius nušlavė akimirka, kai pagaliau buvo supjaustyti trys įspūdingų gabaritų jautuko antrekotai. Tarsi ir nieko ypatinga – Lietuvoje augęs limuzinų veislės egzempliorius. Mėsa sausai brandinta šešiasdešimt dienų. Tačiau tos riebaus marmuro gijos, baltais raštais išraizgiusios raudoną raumenį, tas pasakiškas kvapas, pasklidęs šiems meno kūriniams vos priartėjus prie ugnies, tas sunkiai palyginimą surandantis, tirpstantis ir plevenantis švelnumas kandant pirmąjį kąsnį.
Ir netgi visiški šampanistai recidyvistai sutiko, kad argentinietiškas „Malbec“ yra tobuliausias tokios mėsos sutuoktinis. Galima ieškoti kitų puikių derinių su kepsniu, vieni mušis į krūtinę, kad tik senas „Chianti“ tinka. Kiti galvą atiduos už „Chateauneuf-du-Pape“ privalumus, dar kiti dievažysis dėl Bordo, kalifornietiško „Cabernet Sauvignon“ ar Australijos „Shiraz“ mišinių. Visi bus savaip teisūs, tačiau mums tąkart atrodė, kad nėra tobulo kepsnio už jautienos antrekotą, o „Malbec“ – jo pranašas.
Ir pabaigoje – prie gerosios naujienos. Lietuvoje ir dabar yra kur tiek akį, tiek liežuvį paganyti, jeigu esi doras mėsėdis. Tačiau nuo rudens bus dar viena šaunia vieta gausiau. Tas pats L.Čeprackas ruošiasi atidaryti būtent tokiai virtuvei skirtą restoraną M-EAT. Su didžiausia ne tik Lietuvoje, bet gal net visoje Vidurio Europoje sausojo mėsos brandinimo kamera.
Su penkiais šimtais butelių ekspozicijoje ir dar kelis kartus tiek rūsyje. Ir, aišku, puikia jautiena. Ne tik atsivežta iš ten, kur ji tapusi ilgamete puoselėjama tradicija, bet ir iš Lietuvos, kur vis daugiau ūkininkų kasdien įrodinėja, kad gali padaryti ne blogiau nei jų kolegos iš Argentinos.
Pasimatysime ten.
