Lietuviškam šakočiui milžinui prireikė net 11 kibirų tešlos. Šiuo metu jis pripažintas didžiausiu šakočiu pasaulyje. Lietuvių kepėjų saldumynas – net 30 kilogramų sunkesnis už prancūzų kepinį, kuris iki šiol buvo rekordininkas.
Jaskonių kaime netoli Druskininkų gegužės 30 dieną pagamintą ir į Guinnesso rekordų knygą įrašytą lietuvišką šakotį, be M.Gudonienės, kepė Inga Januškevičienė, Jolanta Bimbarienė ir Aušra Cicėnienė.
Šakočiui milžinui prireikė 1700 kiaušinių, 64 kilogramų miltų, 48 kilogramų cukraus, 45 kilogramų sviesto ir 29 kilogramų grietinės. Šakotis svėrė net 85,8 kilogramo, jo aukštis siekė 3,72 metro, apimtis storiausioje vietoje buvo 3,02 metro.
Net kelių mėnesių prireikė, kol M.Gudonienė galėjo su kolegomis pasidžiaugti oficialiai įregistruotu rekordu, rašo „Lietuvos ryto“ šeštadienio žurnalas „Gyvenimo būdas“.
Strigailiškio kaime netoli Ignalinos įsikūrusiame restorane „Romnesa“ meistrė neturi kada net prisėsti. Restorano svečiams moteris pasakoja ne tik apie šakočio kepimo paslaptis, bet ir leidžia patiems lieti tešlą ant sukamo iešmo.
Šis darbas nėra lengvas, nes nuo beržinių malkų įkaitęs židinys išspaudžia ne vieną prakaito lašą.
Šakočio tešla ruošiama iš penkių produktų: kiaušinių, miltų, sviesto, grietinės ir cukraus. Tinka ir vanilinis cukrus. Jei būtų naudojami kitokie prieskoniai, šakotis prarastų švelnų skonį.
2 kilogramų šakočiui sudaužoma 25–30 kiaušinių, reikia ir daug sviesto, kurį galima pakeisti margarinu, tuomet šakotis bus ilgiau šviežias. Tešla turi būti nei per tiršta, nei per skysta, tik tada sukant iešmą susidarys gražūs rageliai.
Vestuvių ar kitomis progomis kepamas gerokai didesnis šakotis, sveriantis mažiausiai 5–6 kilogramus. Jam pagaminti prireikia apie 100–120 kiaušinių. Toks tešlos paruošimas užima daug laiko, todėl kaip dar vieną sudėtinę tešlos ruošimo dalį M.Gudonienė paminėjo kantrybę.
Ji mėgsta tiek tradicinį, tiek trapų šakotį, kurio receptą neseniai sužinojo.
„Tradicinis šakotis minkštesnis, tešla pilama rankomis, o trapaus šakočio tešla plakama, šakotis kepamas lašinant tešlą iš puodelio“, – sakė konditerininkė.
M.Gudonienei užverda kraujas ginant šakočio lietuvišką kilmę, nes Lietuvoje yra daug žmonių, kurie vis dar mano, kad šakotis yra vokiškas saldumynas.
Restorane „Romnesa“ vokiškas šakotis saugomas po stiklu, kad daugelis lankytojų galėtų įsitikinti, kuo jis skiriasi nuo lietuviškojo.
Iš visų restorano kolekcijoje saugomų šakočių balčiausias yra švediškas, kuris kepamas iš baltymų, o tešla smarkiai išplakama, todėl ji būna lengva ir puri.
Pirmieji kepti šakočius iš tiesų pradėjo vienuoliai Vokietijoje – tai rodo 1471 metais padarytas įrašas, – vėliau ši mada išplito į kaimynines šalis.
Lietuvės moterys taip pat buvo išradingos.
„Lietuviškas šakotis panašus į eglutę, nes turi spygliukus, o vokiškas – tiesus, be ragelių, kaip medžio kamienas.
Kad nebūtų ragelių, vokiškas šakotis šukuojamas, o vėliau merkiamas į šokoladą, kuris neleidžia jam išdžiūti“, – pasakojo M.Gudonienė.
Kepant lietuvišką šakotį būtina greitai sukti iešmą, nes pilama tešla tįsta žemyn. Šakotis kepamas aukštoje temperatūroje prie atviros ugnies. Židinys kūrenamas beržinėmis malkomis, kad ugnis būtų kaitri.
Viena šakočio pusė greitai kepa, o krisdama tešla sudaro ragelius. Tokie rageliai susidaro ne iš karto, o pamažu.
„Kiekvieną kartą pildami tešlą ilginame ragelius, jų susidaro vis daugiau. Jie auginami tol, kol baigiamas kepti šakotis“, – aiškino konditerininkė.
Nuo 2004 metų pradėjusi rinkti medžiagą apie šakočių kepimą Lietuvoje M.Gudonienė apsilankė ne viename šalies regione. Jai buvo įdomiausia išsiaiškinti ne recepto sudėtį, o tešlos paruošimo būdą.
Šalia restorano įsikūrusi kepykla yra išbandžiusi apie 60 šakočių kepimo receptų.
Paaiškėjo, kad tradiciniam šakočiui tešlos negalima plakti, o kai ji maišoma namuose, kepėja sugaišta daug laiko. Kepykloje tešla lėtai maišoma elektrinėmis maišyklėmis.
M.Gudonienė su bendradarbėmis dalyvauja įvairiose šventėse, o jei kas nors prašo, kepa šventinį pyragą ir vestuvėse.
Nuo seno tradicinis šakotis yra vestuvių stalo puošmena.
