Actekai – Meksikos indėnai, sukūrę pažangią civilizaciją, bet nepaisant pasiekimų, jie buvo vadinami „kraujo ištroškusiais“. Pavadinimas prilipo ne be reikalo, mat savo imperijoje jie naudojo daug ir įvairių aukojimo rūšių. Kodėl?
Actekų žmonės tikėjo, kad juos slegia skola Dievams, kurią reikia sumokėti krauju. Įvairiai aukojant, bus išvengta pasaulio pabaigos. Pagrindinis actekų dievas buvo Saulė ir tam, kad Saulė galėtų judėti dangumi, ją reikia kasdien girdyti krauju, kitaip sustos, manė actekai.
Jos garbei aukojo derlių, gyvūnų – elnių ar gyvačių – kraują. Aukomis tapdavo net tūkstančiai žmonių. Netgi pačios bendruomenės nariai, Dievams siūlydami kraujo, jautė malonumą pjaustydami savo kūno dalis, tačiau didesnę aukojamųjų dalį sudarė kare paimti belaisviai. Jie nebuvo nužudyti mūšio lauke, bet į sostinę parvesti namo, kaip auka Dievui.
Civilizacijos pabaiga
Šią civilizuotą tačiau kruviną imperiją sužlugdė ispanų tyrinėtojas Hernanas Kortezas. Dar prieš nukariaudamas actekus jis buvo girdėjęs apie Kolumbo atradimus ir jais žavėjosi, tad būdamas vos devyniolikos metų išvyko į Naująjį pasaulį, pasiekė Kubos krantus. Iš kelionės jis parsivežė turto ir vergų.
1518 metais H. Kortezas buvo paskirtas ekspedicijos vadovu. Kelionės laivu tikslas – nukariauti Meksikos teritoriją. Tačiau netrukus ši idėja buvo atmesta. Tik 1519 metais, 11 laivų palyda su 500 vyrų, 13 arklių ir keliomis patrankomis išsiruošė nukariauti turtingos Actekų imperijos.
Kortezui pavyko užmegzti draugiškus santykius su keliais vietiniais gyventojais, ir tai padėjo jo armijai įžengti į Actekų imperijos sostinę. Čia juos palankiai sutiko ir dovanomis apdovanojo actekų imperatorius Montesuma II.
Dovanos ispanams sukėlė godumo jausmą. Imperatorius buvo nužudytas, o tuomet sukilo actekai. Tai privertė užkariautojus sprukti. Gavęs pastiprinimą Kortezas apgulė miestą. Kai išseko vidiniai jo resursai, 1521 metais, miestas buvo paimtas ir paverstas griuvėsiais. Užkariautojų įgeidžiu jis buvo pavadintas į Meksiku.
Kartu su kitu grobiu užkariautojai į Europą parsigabeno pomidorus.
Kėlė asociacijas su raganomis ir juodąja magija
Kita legenda mini, kad būtent du jėzuitų dvasininkai parplukdė pomidorus iš Meksikos į Italiją.
Iš pradžių netgi buvo manoma, kad pomidoras yra nuodingas, nes jis buvo panašus į kiauliauogę. Tuomet buvo tikima, kad kiauliauogės vaisiai sukelia haliucinacijas. Viduramžių damos, norėdamos išplėsti akių vyzdžius, šio augalo lašus lašindavosi į akis. Dideli vyzdžiai buvo laikomi madingais.
Prancūzai tikėjo, kad pomidorai turi galingas lytinę funkciją skatinančias savybes. Todėl jie buvo pavadinti pommes d'amour, – meilės obuoliais.
Anuomet pomidoras daugeliui sukeldavo negerų minčių. Jis buvo vertinamas tik dėl grožio, o pirmieji kultivuoti pomidorai buvo geltoni ir didumo sulig vyšnia.
Vokiečių folklore rasime įrašus, kad raganos panaudodavo šį augalą tuomet, kuomet norėdavo sukviesti vilkolakius (mistines būtybes, pavirtusias vilkais). Tad vokiečiai pomidorus vadino „vilko persikais“ ir jų valgyti vengė. Tik 18- ame amžiuje viena pomidoro rūšis buvo pavadinta „Lycopersicon esculentum’’, kas reikštų „valgomasis vilko persikas“.
Nepaisant to, kas pomidoras buvo pripažintas būti valgomu, šis augalas kėlė asociacijas su raganomis ir juodąja magija. Tad prekyba jais praktiškai nevyko.
Pomidorai Europoje asociavosi su krauju. 1783-aisiais, prancūzų revoliucijos metu patriotiškai nusiteikę respublikonai, dėvintys raudonas kepures, pomidorą laikė savo simboliu. Tuomet aistringas virėjas pasiūlė mintį, kad respublikonai turėtų valgyti tik raudoną maistą, taip pat ir pomidorus. Netrukus pomidorai buvo įtraukti į respublikonų valgiaraštį – jie buvo troškinami, jais gardinamos salotos.
Suvalgė krepšį pomidorų ir nenumirė
Sename JAV išleistame ūkio žurnale, 1830 m. rugsėjo 26-ąją, minimas toks atvejis, kad pulkininkas Robertas Gibbonas Johnsonas iš Salemo miesto, Masačiusetso valstijos, stovėjo ant teismo rūmų laiptų. Jis krepšyje laikė tuomet neva nuodingojo pomidoro vaisius. Nepaisydamas prietarų, kad pomidoras jo kraują gali paversti rūgštimi, šimtui žiūrovų jis pareiškė, kad planuoja suvalgyti visą krepšį ir likti gyvas.
„Kvailys, – šaukė jo asmeninis gydytojas, – netrukus iš jo burnos ištrykš putos, ir jis susirgs apendicitu’’.
Jo manymu, pomidore tūnojo oksalo rūgštis. Tuomet buvo manoma, kad suvalgius šį vaisių pulkininko smegenys bus apnuodytos rūgštimi arba rūgštis sukels skrandžio vėžį. Akcijos metu pulkininkas dėvėjo juodus rūbus, nes manė, kad netrukus atsiguls į karstą. Visų nustebimui jis liko gyvas.
Jau to paties amžiaus pabaigoje pomidorai sparčiai paplito, juos pamėgo vis daugiau žmonių. Dabar tai – viena populiariausių ir naudingiausių daržovių ant mūsų stalo.
