Romane „Grafienė Margo“ Paryžiaus smuklėje susitikę bičiuliai mėgaujasi nupenėta višta, kurią penktadienio proga Goranflo pakrikštijo karpiu, kad nebūtų nusižengta pasninko taisyklėms.
Šiek tiek pasistiprinus, smuklės šeimininkas Boromė meta iššūkį – ar Goranflo sugebėsiąs pirmu gurkšniu nustatyti vyno regioną, antruoju – jo kaimą, trečiuoju – derliaus metus. Vienuolis nedvejodamas sutinka, ilgai skonėjasi, sulaiko taurų gėrimą tarp abiejų savo išsipūtusių žandų, kol pareiškia, kad tai burgundiškas šambertenas, o metai... Užbaigęs trečią gurkšnį jis ryžtingai pareiškia, kad tai negali būti niekas kitas kaip legendiniai 1556 metai.
Tarp savo draugų turiu panašių ekspertų, kurie žaidžia tokius žaidimus. Žaidžia nuolat. Viskas prasideda labai nekaltai. Ištraukiamas slapukas (taip šiuose susibūrimuose vadinamas butelis, suvyniotas į foliją), papilstoma į taures, o tada slapuko savininkas prašo pasakyti šalį, kokios vynuogės ir metai.
Kartais pataikome, kartais nugrybaujame į visiškas pievas. Kartais atrodo, kad esame visiškai šalia, tačiau slapuko turėtojas maloniai atsako: „Mielas drauge, tu puikiai spėji. Bet, deja, tai ne tai.“ Kai pagaliau folija nuvyniojama, aplinkui stalą aidi apmaudūs keiksmai, prisiekinėjimai, kad niekas ir nebūtų galėjęs pamanyti, jog čia Pjemontas ir ’Nebbiolo’, nes kur tada rožės žiedlapių kvapas ir taip toliau. Žodžiu, iš dyko buvimo vyno mėgėjai dar ne to prasimano.
Apėmė keistas jausmas
O mano gyvenime yra buvęs kol kas vienas vienintelis atvejis, kai nė sekundės neabejojau, kas gi yra mano taurėje. Visais kitais atvejais klajoji tarp savo pojūčių, prisiminimų ir to, ką esi skaitęs. Ir bandai suvesti viską į galutinę rezultatų lentelę.
Pripažintiems ekspertams, kurie iš to valgo duoną, šis pratimas ganėtinai elementarus, o mus, paprastus mirtinguosius, gali paguosti nebent toks faktas, kad planetos istorijoje dar nėra buvę žmogaus, kuris aklo ragavimo metu būtų atspėjęs visas vyno rūšis. Išskyrus, aišku, vienuolį Goranflo.
Bet aš nukrypau į šalį. Taigi tas vienintelis kartas mano gyvenime buvo per panašią vakarienę, kur buvo pradėti traukti į dienos šviesą įvairiausi slapukai. Vieni atviraširdžiai, kuriuos demaskuoti nebuvo sunku, kiti tokie užsikonspiravę it daugiaveidžiai šnipai. Kai atėjo eilė tam buteliui, aš buvau porą kartų su savo spėjimais šovęs gerokai pro šalį, porą kartų šiek tiek arčiau, tačiau nė karto nepataikęs į dešimtuką.
Šįkart, vos pateliūskavus vyną taurėje, apėmė keistas jausmas. Tarsi sutiktum vos vieną kartą matytą, tačiau labai giliai į širdį ir smegenyse įstrigusį žmogų. Pirmąją meilę? Taip toli nesiekčiau, nes, būkime atviri, apie pirmąją meilę visi esame galvoję šiek tiek daugiau nei vieną kartą. O čia tas atvejis, kai įspūdis buvo stiprus, pribloškiantis, tačiau momentinis. Įvyko ir dingo. Tačiau dabar vėl sugrįžo.
Ėmė atgyti prisiminimai
Vos pakėlęs taurę arčiau ir pirmą kartą įkvėpęs mėlynėmis, juodaisiais serbentais, slyvomis ir šiek tiek eukaliptais dvelkiančio vyno pajutau, kad šis deja vu jausmas tik stiprėja. Prisiminimus gaivino ir šiek tiek dulkėti pradėjusi tamsaus rašalo spalva.
Negi... Ir vis dėlto ryžausi prieš spėdamas paragauti. Garbės žodis, tas pats tirštas, intensyvus, kone uogieniškas skonis, harmoningai baigiantys tirpti taninai ir ilgas, smagus ir glamonėjantis poskonis.
Ir tada aš viską prisiminiau. Ne, ne datą, kada tai įvyko, nors tai galėjo būti prieš kokius septynerius metus.
Tada visos mano vyno žinios apsiribojo įvadine paskaita Vyno klube, kur mes uostėme įvairių kvapų pavyzdžius, stebėjomės, kad tarp jų yra ir tokių, kurie atstovauja balno odai ar titnagui, atsargiai ragavome vyną menkai suprasdami skirtumą tarp pigiausio ir brangiausio ir kitaip bandėme įsijausti į europietiškų sibaritų vaidmenį. O po to sėkmingai viską užmiršome, kartais nusipirkdavome kokio nors elementaraus įvadinio čilietiško, gurkšteldavome, ir tiek.
Mano broliui jau minėta paskaita paliko didesnį įspūdį. Ir jis ėmė tyliai ieškoti interneto platybėse tokio vyno, kuris nei man rūpėjo, nei aš juo domėjausi.
Pirmasis kartas – įsimintiniausias
Kartą vienu tokiu pavaišino pas save namuose. Galbūt buvau jau perlipęs per tam tikrą suvokimo slenkstį, gal tiesiog pribrendau susidraugauti su savo paties gomuriu ir nosimi, tačiau tai buvo pirmas kartas, kai pajutau, koks gali būti skirtumas tarp elementarių fermentuotų vynuogių sulčių ir tikro gėrimo.
Ir, pasirodo, ne tik pajutau, bet ir visiems laikams įsiminiau to vyno skonį ir kvapą, kurį ką tik turėjau garbės aprašyti.
Todėl jaučiausi pakankamai įžūliai ir tvirtai, kai visiems prie stalo dar svarstant, kas tai galėtų būti, atvėriau savo srėbtuvę ir pasisakiau viską, ką žinau.
„Tai australiškas širazas, – pradėjau vartydamas taurę ir tiesiog nugrimzdamas į prisiminimus. – Iš Maklaren Veilio regiono. Ne Barosos slėnis, ne Kunavaros ar Margaretos upės, o tik Maklaren Veilio.“ Kolegos, giminės ir artimieji šiek tiek nejaukiai į mane pažiūrėjo, nes paprastai aš nesireiškiu taip pasitikėdamas savimi. O aš, vis labiau įsijausdamas, toliau dėsčiau, kas gamina šį vyną „Fox Creek“. Ir kad tai ne šiaip sau širazas, o rezervinis. Ir, pasilaikydamas pabaigoje patį įspūdingiausią smūgį, paskelbiau metus – 2001-uosius.
Stojo tyla, slapuko autorius nuvyniojo foliją, ir visi pamatė, kad aš buvau visiškai teisus dėl „2001 Fox Creek Reserve Shiraz McLaren Vale“. O man triumfo jausmą gadino tik suvokimas, kad daugiau niekad gyvenime aš to pakartoti nesugebėsiu. Juk pirmasis tikras vynas, kurį tu paragauji, būna tik vieną kartą. Ir tik jis gali taip įsirėžti į skonio ir kvapų pojūčių atmintį.
Na, bet ačiū ir bent už tai.
