„Tram Experience“ – vakarienės tramvajuje, Briuselyje, rengiamos jau ketvirtus metus. Kiekvienas sezonas kažkuo naujas. Šiemet savo šešių patiekalų valgiaraštį siūlo garsiausios virtuvės vadovės moterys iš Belgijos, Meksikos, Skandinavijos ir Pietų Afrikos. Mes išbandėme pernykštį sezoną.
Užsisakyti vietas galima internetu – priimai užsisakymai dviejų arba keturių vietų staliukui. Mokama iš karto ir fiksuotą sumą (absoliučiai visas kainas belgai kasmet indeksuoja, tad šiemet ji siekia 95 eurus asmeniui vietoje 89 eurų pernai), į kurią įskaičiuota viskas: trys užkandžiai, pirmasis patiekalas, pagrindinis patiekalas ir desertas bei trijų rūšių vynas ir vanduo. Kitų gėrimų, pavyzdžiui, kavos, tramvajuje pernai nebuvo.
Galima rinktis paprastą arba valgiaraštį be mėsos, nors mūsų atveju mėsos ir taip beveik nebuvo. Bet apie viską – iš pradžių.
Nuo antradienio iki sekmadienio tramvajus važiuoja kartą per vakarą, o penktadienį ir šeštadienį – du kartus – 18.30 ir 21.30 val. Jis išvyksta iš Briuselio Polaert aikštės, šalia kurios įsikūrę Teisingumo rūmai. Tie rūmai, beje, garsėja niekada nesibaigiančiu remontu, – nuo jo pradžios jau supuvo statybiniai pastoliai, juos teko pakeisti, bet jokie darbai, regis, vis tiek nevyksta.
Keleiviams rekomenduojama nevėluoti, nes tramvajus, kaip ir tas traukinys iš patarlės, nelaukia.
Stotelėje jau lūkuriuoja nemažai būsimų keleivių, apsirengusių pagal aprangos kodą – smart casual (puošnus kasdieninis). Tarp jų – ir pagyvenusios poros, ir draugų grupelės, ir keletas stilingų barzdylų plikomis galvomis. Nuotaika pakili, kažkas juokauja apie „Orient Express“ („Rytų ekspresas“).
Žvali mergina, pagal geriausias miesto tradicijas kalbanti ir prancūziškai, ir flamiškai, ir angliškai, skaičiuoja keleivius, žymisi juos lapelyje, pasako staliuko numerį ir ragina eiti arčiau ar toliau nuo tos vietos, kur bus durys. Jausmas – kaip prieš mokyklinę kelionę autobusu arba laukiant įlaipinimo į lėktuvą.
Baltasis tramvajus atvažiuoja laiku, visi lipa kultūringai pagal savo eilę. Mūsų staliukas – antras, tai tarsi verslo klasės keleiviai, lipame nieko nelaukę. Antras staliukas – prie pat virtuvės, iš viso puiku.
Viduje vyrauja balta spalva, šviečia melsvos neoninės šviesos (dėl kurių visos nuotraukos irgi stilingai mėlynos), mėlyname lubų fone švyti balti burbulai. Kėdės (ar tiksliau – suolai) labai aukštomis atkaltėmis, todėl matyti tik kitų keleivių viršugalviai. Jauku, intymu, ir mokyklinio autobuso jausmas nyksta. O dar šalia – šefas su visais virtuvės smagumais.
Pajudame. Vairuotojas vairuoja tikrai gerokai atsargiau nei įprastai viešajame transporte, bet tam tikras nestabilumo jausmas neišvengiamas. Užtat staliukai irgi pritaikyti šiam projektui – kiekvienai taurei, stiklinei ir įrankiams yra po pritaikytą atskirą įdubimą, kad nenukristų ir nesudužtų. Bandelės irgi gudriai pasmeigtos ant pagaliukų, kad nepabėgtų.
Kelionės pradžia ypač prašmatni – Luizos (Louise) gatvė yra viena prabangiausių vietų apsipirkti, pilna žmonių, šviečia žibintai, „Tiffany’s“ ir „Nespresso“ vitrinos. Norėtųsi, kad snigtų ir artėtų Kalėdos – būtų daugiau dekoracijų. Nors jeigu snigtų, tramvajus, ko gero, nevažiuotų – tokia jau tvarka Belgijoje, kai įvyksta stichinė nelaimė.
Važiuojant tie besikeičiantys vaizdai – nerealus gėris. Spėliojame, kurioje gatvėje esame, stebime žonglierių su degančiais fakelais, pagyvenusi pora, laukianti savojo tramvajaus, pamojuoja, mes irgi pamojuojame, vyriškis nukelia katiliuką. Romantika, ne kitaip.
Visa tai, žinoma, galima pamatyti ir per paprasto tramvajaus langą važiuojant įprastu maršrutu paprastą dieną, bet nepamirštame, ko susirinkome, ir gauname aperityvą, dėl kurio romantinis vaizdas keleriopai sustiprėja.
Paskui jau stebime virtuvės vadovą, kuris ruošia pirmuosius užkandžius. Reikėtų pagaliau pasakyti, kad valgiaraštis šįkart skandinaviškas, dviejų virtuvės vadovų – Gustavo Tragardho iš Gioteburgo Švedijoje ir Matti Jamseno iš Helsinkio Suomijoje. Tikėtis, kad jie abu tris savaites vakarais važinėtų tramvajais Belgijoje turbūt naivoka, todėl visus patiekalus pagal valgiaraštį gamina vietinis virtuvės vadovas.
Pirmasis įžanginis užkandis – sūdyta šukutė su krapais, laiškiniais česnakais, agurku ir šaldytu obuoliu. Gaivus, vėsus, pats tas prie putojančio vyno iš Čilės (Casillero del Diablo Devil’s Brut, Concha y Toro, Limar slėnis).
Antrasis man pats įdomiausias ir išraiškingiausias šį vakarą – elnienos tartaras su bruknių pagardu, keptais svogūnais ir rėžiukais (watercress salotomis). Dar jame buvo toks mažytis pagaliukas, kurį reikėjo pakramtyti, kad išsiskirtų skonis, ir tada jau viską ragauti. Tas medis buvo saldokas, gal koks saldymedis? Labai skandinaviška ir įdomu, būčiau kramčius ir kramčius kaip kokį pušies spyglį.
Trečiasis iš mažųjų užkandžių šaukte šaukė vieną žodį – Lietuva! Traški bulvės lupena su rūkytų askaloninių česnakų (shallots) emulsija. Skandinavai vis tiek yra ir truputį lietuviai.
Jau dabar virtuvė sukasi vis greičiau. Užkandis – lašišos tartaras, šaltai rūkyta lašiša ir krienų padažas. Dailiai atrodo, ir žuvis tikrai puiki. Gauname ir kito vyno – šįkart iš Pietų Australijos (Oxford Landing Pinot Grigio, 2013). Padavėja maloniai paaiškina, kad vynus parenka patys valgiaraščio sudarytojai (bet iš organizatorių pasiūlyto sąrašo, matyt, rėmėjų vynų). Lengvas, baltas ir tikrai tinka su lašiša.
Dabar jau aš atsisuku į virtuvę dėl kvapo – vėl Lietuva. Šefas šildo troškinį, kuriame tikrai yra voveraičių. Tie skandinavai tikrai žino, kas geriausia. Štai metas pagrindiniam patiekalui.
Tuo metu tramvajus kaip tik keliolikai minučių sustoja – maršrutas numatytas dviems valandoms, o bėgių kelias turbūt per trumpas. Gauname troškinį, kuriame – vėl žuvis – otas – ir veršiuko kasa grietinėlės padaže, voveraitės, pastarnokai ir vėžiagyvių padažas. Dar ant viršaus ir krevetės uodegėlė, bet tokia jau vatinė, kad ją gal reiktų pamiršti. Žuvis nuostabi, ir tiesiog gerumas toks beveik naminis, kad be to sniego už lango dabar jau reiktų ir židinio.
Vynas jau trečias – vėl visai ne europietiškas, o iš JAV (Woodbridge Chardonnay 2013, Robert Mondavi, Kalifornija). Sunkesnis nei pirmasis, nebe toks gaivus.
Desertui, sako padavėja, išsirinksite iš tų dviejų, kuris labiau patiko. Ir šiaip vynas čia liejasi laisvai – taurės vis papildomos.
Na, o dabar tenka paminėti vieną nebe tokį romantišką ir vėl priverčiantį prisiminti mokyklines ekskursijas dalyką. Po tiek vyno ir vandens visai neblogai būtų patikrinti tramvajaus tualetą. Tai va – tualetas neveikia. Padavėja-palydovė labai maloniai, bet kažkaip gudriai kalba apie laikiną jo nenaudotinumą ir kad jau ieškoma išeičių.
Žmonės bando stotis nuo vis daugiau staliukų. Taip, kaip piktdžiugiškai šypsodamiesi sakydavo autobusų ekskursijų vadovai – reikia klausti ne ar yra tualetas, o ar jis veikia.
Vis dėlto išeitis surandama – ačiū padavėjai-palydovei, kuri mane pakviečia prie durų nuo tolimiausio staliuko. Tramvajus sustoja. Vieta man visai nepažįstama, tamsu, tylu, žemiau – kažkokia stotis, o šalia sustojimo – keletas lauko tualetų. Taigi.
Ir vis tik tramvajus turi trūkumą – važiuoja bėgiais. O kaip tik iš paskos jau pasivijo kitas... Spėja ne visi. Ką gi, gal čia tik šiandien taip.
Grįžus jau laukia desertas – mėlynės ir pienas suomišku stiliumi. Skamba gerai, ir pieno traškučiai bei mažyčiai pieniškų ledų rutuliukai tikrai puikūs. Mėlynės (želė ir keli panašūs dalykėliai) man pasirodė per daug uogieniški, norėjau bent vienos tikros mėlynės. Na, bet juk aš tik ką norėjau ir žiemos, ir židinio, iš kur tos mėlynės, ką jau ten.
Iš tos mėlynos svajonės pažadina ant kelių atsiradęs paltas. Grįžtame ten, iš kur išvažiavome. Tik laukimo jausmas dabar jau virto patirto nuotykio jausmu.
