Pradėsim nuo to, kad tą patį savaitgalį Vilniuje vyko pirmosios Šampano ir putojančio vyno dienos. Latviai ir estai, pasirodo, tokias jau senokai turi, o mes tik dabar. Na, bet ir paties šampano kaimynų parduotuvėse, baruose ir restoranuose parduodama kone dvigubai daugiau ne pas mus. Todėl nenuostabu, kad šio iškilaus įvykio teko laukti tiek metų.
Galbūt dėl debiutinio jaudulio, gal žvaigždėms horoskopuose nesusiklijavus, tačiau išėjo taip, kad dėl kažko nesusitarė šių dienų organizatoriai su šampano kultūros Lietuvoje pradininkais Juozu Kabašinsku iš „Champagne Boutique“ ir Vyno klubu. Todėl Juozas greta Šampano dienų surengė alternatyvinius Šampano vakarus.
Tai reiškė, kad lankytinų vietų ir datų sąrašas mano kalendoriuje akimoju padvigubėjo. Jau tada turėjau suprasti, kad geruoju tai nesibaigs. Tačiau naiviai klioviausi savo laiminga žvaigžde ir lygiai taip pat naiviai nukakau į Martyno Zemavičiaus iš „Clos & Cru“ organizuotą vakarienę su „Henriet Bazin“ namų vynais.
Klausydamasis iš pačios Šampanės atvykusio Nicolas legendų apie tenykščius stebuklus, kurias jis iliustravo netgi stiklo vazose demonstruodamas vietinių klinčių pavyzdžius (būtent tokioje dirvoje ir tarpsta Šampanės vynuogynai), vieną po kito ragavau aštuonis šių nedidelių namų kūrybos pavyzdžius ir pamažėle jutau, kad man nieko daugiau gyvenime ir nesinori.
Kitądien šiek tiek sugrįžau į realybę, kai su vis ta pačia naivia savikliova atbildėjau į „Champagne Boutique“ organizuotą akląją degustaciją.
Broliai ir sesės, gal patyrusiems someljė tai kasdienis darbas, tačiau man 18 šampanų per pusantros valandos nukrinta sterblėn retokai. Ir dėkuidie, nes užsiėmimas, pasakysiu, iš pačių maloniausių.
Prasideda jis tarsi nekaltai: gauni taurę su gurkšniu gėrimo, tyrinėji jo spalvą, prokuroro žvilgsniu skaičiuoji burbulų intensyvumą, tada nosimi ieškai įvairių trūkumų ir galiausiai viską užbaigi teliūskuodamas taurės turinį po gomurį ir liežuvį. O tada bandai įvertinti viską balais. Ir dar atspėti, koks čia šampanas.
Viskas būtų nieko, tačiau jau po pirmo pusvalandžio įspūdžiai ima maišytis, vienas poskonis lipa ant kito, tad pradedi nebesuprasti, kuris vertas didesnio balo, o galiausiai bukai spoksai į taurę ir mąstai: jeigu šitas yra „Blanc de Blanc“, tai tada tas kitas, prieš tai, juo negalėjo būti, nes visame sąraše tik du tokie tėra, o juos jau pažymėjau. Bet palauk – šito spalva daug šviesesnė, po velnių, ką aš čia veikiu?
Atsigavau per vakarienę, kur buvo ir 1977 m. „De Venoge“, ir 1989 m. „Henriot“, ir netgi 1990 m. „Deutz“ buvo pilstomas iš 3 litrų talpos „paršiuko“, kaip švelniai šampanininkai mūsų krašte vadina „Jeroboam“ modelio tarą.
Visa tai puikiai derėjo prie „Lalier“ namų atstovės Veronique pasakojimo, kurio nelabai, tiesą sakant, girdėjau, nes daugiau klausiausi jos nuostabaus prancūziško akcento. Tokio, dėl kurio norisi atsistoti, nusišluostyti burbuluotas lūpas servetėle ir pasipiršti. Tuo, žinoma, sukeliant baisų jos šalimais sėdinčio vyro nustebimą ir net, manau, tarptautinį incidentą.
Išmetęs iš galvos visus svarstymus apie tai, kad moterims reikėtų įstatymu uždrausti kalbėti prancūziškai, nes tai sukelia daugiau dvasinių traumų ir ilgo nedarbingumo atvejų nei pats šampanas, kitądien nuėjau į pačias Šampano dienas. Mat buvau užsiregistravęs į Anselme’o Selosse’o ir jo mokinių šampano degustaciją.
Nekreipdamas dėmesio į pagrindinę salę, kurioje (kaip čia išsiversi be labiausiai nuvalkiotos klišės?) šurmuliavo burbuliuojančių skysčių pasiutpolkė, prasmukau į mažesnę patalpą, kurioje vėl tas tas M.Zemavičius dėliojosi paskutines pastabas prieš savo paskaitą.
Paskaita buvo labai įdomi. Sužinojau viską, ką galima sužinoti apie vieną iš keisčiausių ir talentingiausių šių laikų vyndarių. Ir apie jo sekėjus, kurie įkvėpti maestro žygių metė ankstesnius darbus ir ėmėsi eksperimentų rūsiuose ir vynuogynuose.
Tačiau ši paskaita buvo niekis, palyginti su trimis „Jacques Selosse“ šampanais, kurių galėjome paragauti. Tose taurėse norėjosi apsigyventi. Ir ne tam, kad pliūrintum už abiejų žandų šį gėrimą, bet vien tam, kad galėtum kvėpuoti jo aromatu.
Vis labiau į juos grimzdamas supratau, kad sudėtingiausia užduotis – nuspręsti, kuris man patinka labiau.
Deja, tai nebuvo tikrai sudėtingiausia. Dar sunkiau buvo po to kulniuoti namo ir suvokti, kad po šitos degustacijos man nelabai ir norisi ragauti ką nors kitko.
Todėl šiuo metu esu ištiktas bent trumpo abstinencijos priepuolio ir laukiu, kol „Selosse“ garai galutinai išsivadės iš makaulės, o aš galėsiu grįžti prie paprastesnių užsiėmimų. Bent jau iki kitų Šampano dienų.
