Nors jau prabėgo kone dešimtmetis, kai nebepristatau knygų televizijoje ir tik kartą per metus sušmėžuoju Knygų mugės renginiuose, nebūna savaitės, kai nesulaukčiau kokio pažįstamo skambučio iš knygyno, kur jis dabar, girdi, stovįs ir nežinąs, ką įsigyti atostogoms.
Kadangi suvokiu, jog nepadės mano aiškinimai, kad visas knygas stengiuosi skaityti originalo kalba, perku internete ir siunčiuosi į savo skaityklę, vien dėl tokių skambučių privalau ir toliau domėtis mūsų vertėjų laimėjimais ir leidyklų naujienomis.
Panašiai ir dėl restoranų. Dar iki to laiko, kai pradėjau rašyti šią skiltį, kažkokiu būdu virš mano pakaušio ėmė šmėžuoti didelio smagurio ir žinovo etiketė. Gal tiesiog laidžiau liežuvį per dažnai, gal kitaip kultivavau tokį nimbą, tačiau visi ėmė klausytis, kai prabildavau apie maistą. Ten, vadinasi, labai gera įstaiga atidaryta, o ten – ne itin.
Šitas virtuvės vadovas teikia vilčių, o kitas baigs savo dienas silkėje ir pataluose. Ir, aišku, ši aureolė netruko mesti rūškaną šešėlį ant mano kasdienybės – nėra savaitės, kad man kas nors nebrūkštelėtų į mobilųjį, kad turi svečią iš užjūrio, reikia jį nuvesti paėsti, gal žinai kokią gerą naują vietą?
Pirmasis požymis: tualeto švara
Kadangi sudėti į vieną straipsnį visas naujas geras vietas būtų perdėm sunku, geriau išvardinsiu kelis požymius, rodančius, į kokį restoraną verčiau kojos nekelti, netgi jeigu aš jį ir susiriesdamas rekomenduočiau.
Vienintelė bėda, kad daugelį šių požymių įmanoma patirti tik įkėlus koją į restoraną. Nebent jau sėdėdami ten krūpčiosite nuo artėjančios katastrofos nuojautos, o greitosios pagalbos sirena, skubanti jūsų skrandžio link, netaps karčia staigmena.
Vos užsukus į restoraną patarčiau iškart spūdinti nusiplauti rankų į vonios kambarius. Jeigu teatras, anot Konstantino Stanislavskio, prasideda nuo rūbinės, restoranas – nuo tualeto. Mąstant griežtai fiziologine tvarka, jis tualetu turėtų baigtis, tačiau jūsų pačių labui siūlau apversti fiziologinę logiką ir pažiūrėt į šį dalyką kitu kampu.
Bare ar naktiniame klube, kur, žinoma, daugelis apkvaitusių asmenybių krečia velniai žino ką, tualetų higienos nesužiūrėsi iki pat ketvirtos ryto, o restoranai tokio pasiteisinimo neturi. Purvas, netvarka, varvantis čiaupas, grasinamieji perspėjimai nemesti popieriaus į unitazą, nukandžiotas ūkinio muilo gabaliukas ant kriauklės – visi šie požymiai rėkte rėkia: bėk, žmogau, kol gali, bėk greitai ir toli.
Antrasis požymis: ilgas valgiaraštis
Bet, sakykim, iš tualeto grįžome sėkmingai, švarios rankos kvepia citrinžolių aromato skystuoju prausikliu ir tiesiog tiesiasi valgiaraščio link. Atsiverčiame jį ir ieškome antrojo požymio katapaltuotis lauk.
Valgiaraštis gali turėti net kelis trūkumus. Pirmasis būna perdėm akivaizdus, jeigu valgiaraštis sveria daugiau nei pats didžiausias patiekalas, o jam išspausdinti sunaudota ištisa Punios giria.
Jeigu restoranas didžiuojasi galėdamas jums patiekti trisdešimt užkandžių ir keturiasdešimt antrųjų patiekalų, pamąstykite, ar įmanoma virtuvėje laikyti tiek šviežienos? Ir ar gali virtuvės vadovas vienodai žvaliai sukurti tiek šedevrų? Pirmasis atsakymas – ne, antrasis atsakymas, deja, toks pat – ne.
Trečiasis požymis: ilgi patiekalų aprašymai
Bet, tarkime, valgiaraštyje – idealus valgių skaičius: vienas du firminiai, septyni aštuoni kintantys sezoniniai. Tada ateina eilė jų aprašymui.
Mane visuomet purto nuo perdėto kūrybiškumo, kai visiems pažįstamam virtuvės kūriniui ieškoma kokio nors totaliai naujo pavadinimo. Net jei jis ir bando pataikyti į įstaigos temą ar pavadinimą. Yra keletas išimčių.
Sakysime, „Zoe’s Bar and Grill“ turi tokius „Tex-Mex“ „Tetos Džen“ kukurūzų traškučius (nachos). Kadangi turiu garbės pažinoti tą tetą (jokia ji ne teta, antra vertus, abu jos broliai dar vaikų neturi), tai, bala nematė, suvalgysiu juos ir taip individualizuotus.
Bet visi kitokie Pedro kotletai ar Juozapotos zrazai, tegul jie keliauja atgal į pavadinimus jiems sugalvojusio kūrybininko vaizduotę, nes dažniausiai ji būna daug kaitresnė nei virėjo.
Tas pat taikytina įtartinai sąmojingiems patiekalų aprašymams. Dievaži, pats kasdien dirbu su tekstais ir istorijomis, puikiai žinau, kaip svarbu kartais sugalvoti neregėtą legendą apie visiškai paprastą dalyką, tačiau į restoranus žmonės paprastai vaikšto ne po vieną, ypač vakare, tad labai tikėtina, kad jie prie stalo turi ką veikti, o ne duetu skaityti apie „tą nepaprastą vakarą iš pažiūros vargingame Andų kaimelyje, kur pirmą kartą paragavome šio neregėto jūrinio ešerio ceviche.
Horizonte plakėsi žaibai, Titikakos ežeras bangavo, o mes vis krūpčiojome ir svarstėme, ar pavyks parvežti šį senos indėnės receptą atgal į Lietuvą, ar pavyks juo pavaišinti savo draugus?“ Ne, nepavyks, nes aš keliuosi nuo stalo ir keliauju namo. Aš valgyti noriu, o ne skaityti pigius tripadvisor.com įspūdžius primenančius pasakojimus!
Perdėm lakoniški aprašymai irgi nėra gerai. Pamatęs konkretumu bauginantį užrašą „Antrekotas“ nori nenori turi kviestis padavėją ir jos klausinėti, koks tai antrekotas, kokios veislės jaučio, brandintas ar nelabai, pagaliau kokiu būdu virėjas jį ruošiasi patiekti.
Ketvirtasis požymis: personalas geba tik lėkštes nešioti
Ir tada ateina metas dar vienam įspėjamajam būsimos avarijos ženklui. Personalas. Taip, mano mieli, būtent tas, kuris klapsi blakstienomis išgirdęs visiškai nekaltą klausimą, pirmą kartą gyvenime girdi terminą „glazūruotas“, vyno kortoje gali nebent atskirti raudoną nuo balto, prancūzišką nuo itališ... ne, atsiprašau, šito jau nebegali, žodžiu, ne personalas, o tiesiog lėkščių nešiojimo ir sąskaitų painiojimo robotas.
Toks personalas rodo įstaigos savininko dėmesį aptarnavimui. Jeigu jis nesugebėjo įpūsti gyvybės į aptarnaujančio vaikino ar merginos fantaziją, kiek šansų, kad jis atsakingiau pasižiūrėjo į savo virėjo įgūdžius? Ar vyno rūsio formuotojo? Į šį klausimą neatsakysiu, nes tikrinti jį palieku tiems, kurie mėgsta riziką, o likę sveiki ir nesustojusiais skrandžiais gali gerti šampaną.
O baimingesniems, tokiems kaip aš, visuomet galima paieškas pratęsti ir rasti vietą, prie kurios iškabos nebus šių įspėjamųjų ženklų. Arba tiesiog paskambinti išmanančiam draugui ir pasakyti: turiu svečią iš užjūrio, reikia jį nuvesti paėsti, gal žinai kokią gerą naują vietą?
