Daugeliui vis dar atrodo, kad išleisti 30 eurų buteliui viskio yra beprotybė – juk už tą pačią sumą galima įsigyti net 4 butelius degtinės!
Vis dėlto viskio entuziastai pastebi, kad nors ir lėtai, viskio kultūra Lietuvoje plinta. Eidami į svečius lietuviai vis dažniau nešasi tauresnį gėrimą, o užsukę į barus jie viskį mokosi gerti nemaišydami jo su „Coca cola“.
Be to, daugėja žmonių, kurie žino ne tik daugiausia reklamuojamus viskio prekių ženklus. Geriausias įrodymas – gausėjantis viskio asortimentas parduotuvėse ir baruose.
Viskis – ne tik vyrams
Pasak Eduardo Orlovskio, prieš porą metų Vilniuje įkurto laisvalaikio ir pramogų klubo „Dirty Duck“ šeimininko, susidomėjimas viskiu Lietuvoje sparčiai augti pradėjo maždaug prieš trejetą metų. Ši tendencija paskatino dalį barų peržiūrėti gėrimų valgiaraščius ir įtraukti daugiau viskio.
Tuo tarpu drąsiausi ir daugiausia apie viskį išmanantys ėmėsi kurti specializuotus barus, kuriuose siūloma dešimtys skirtingo skonio viskio.
Anot pašnekovo, daugiau dėmesio skirti viskiui su verslo partneriais buvo nutarta, kai anksčiau įkurtame jų klube besilankantys klientai pradėjo teirautis vis įvairesnių šio gėrimo pavadinimų.
„Prieš keletą metų pastebėjome, kad klientai vis dažniau teiraujasi viskio. Tuomet galėjome pasiūlyti 10–15 viskio rūšių, tačiau jų ėmė nepakakti. Žmonės pageidavo vis įdomesnių ir įvairesnių skonių. Todėl pradėję kurti „Dirty Duck“ žinojome – viskis jame bus viena svarbiausių sudedamųjų dalių“, – sakė klubo šeimininkas.
Toks sprendimas pasiteisino. Skaičiuojama, kad viskis sudaro trečdalį klubo apyvartos. Perkamiausi išlieka plačiai reklamuojami, didelėms bendrovėms priklausantys ir palyginti nebrangūs viskiai: „Jack Daniel's“, „Grant's“, „Tullamore Dew“ ir kt. Tačiau vis dažniau pasitaiko lietuvių, kurie užsisako mažiau žinomo, išraiškingesnio skonio ir todėl brangesnio viskio.
Pasak E. Orlovskio, didžiąją viskio mėgėjų dalį sudaro vyrai, tačiau vis dažniau jį ragaujančias galima pastebėti ir moteris.
„Tai, kad viskis yra tik vyrams skirtas gėrimas – mitas. Vieną vakarą prie mūsų baro sėdėjo moteris, kuri puikiai žinojo, ko nori, ir užsisakė net kelias taures gana reto taivanietiško viskio, kainuojančio ne vieną dešimtį eurų“, – pavyzdį pateikė pašnekovas ir pridūrė: – Viskio skonių įvairovė yra tokia didelė, jog nenuostabu, kad savo favoritus suranda tiek vyrai, tiek ir moterys.“
Kuris yra geriausias?
Priėmęs sprendimą „Dirty Duck“ klientams pasiūlyti didelę viskio įvairovę, Eduardas suprato, kad jis pats privalo mokytis bei geriau pažinti ši gėrimą, jo istoriją ir gamybos niuansus.
Daugiau sužinoti apie viskį nei Škotijoje, matyt, neįmanoma niekur kitur pasaulyje. Todėl semtis patirties vyras nukeliavo būtent ten. Vienas labiausiai įstrigusių atsiminimų iš tos kelionės – degustaciją rengusio žinovo pastebėjimas apie geriausio viskio pasirinkimą.
„Paragavus visų degustacijai pateiktų viskių, pristatymą rengęs ekspertas ėmė klausinėti mūsų, kuris viskis yra geriausias? Vieni nurodė vienokį, kiti kitokį. Tačiau netrukus škotas nusišypsojo ir tarė: „Neteisingai. Geriausias viskis yra tas, kuris patinka jums“, – prisiminė pašnekovas.
Su tokia nuostata sutinka ir vienas garsiausių Lietuvos viskio žinovų – Gintautas Dinda. Daugiau nei 8 metus viskio klausimais konsultuojantis ekspertas ir viskio platinimo įmonės „Duoklė angelams“ savininkas įsitikinęs, kad žmogaus skonis yra individualus reikalas.
„Kiekvienas gali nuspręsti, kaip jam norisi gerti viskį, ir niekas dėl to teisti negali. Tiesa, yra tam tikros gamintojų rekomendacijos. Nors jos ir neprivalomos, į jas derėtų atkreipti dėmesį, jei nori pajusti geriausiai subalansuotą gėrimo skonį ir kvapą.
Pavyzdžiui, ilgai brandinto salyklinio viskio nerekomenduojama vartoti su ledu ar maišant su gazuotais vaisvandeniais. Pirmu atveju ledas slopina gėrimo aromatines ir skonio savybes, antruoju jį visiškai paslepia. Tačiau jei vartotojui tokia kombinacija patinka ir jis už tokį gėrimą pasiruošęs susimokėti pats, tuomet niekas neturi teisės pašiepti tokio jo pasirinkimo“, – aiškino viskio ekspertas.
Vertinamas dėl skonio ir istorijos mišinio
Pasak G. Dindos, Lietuvos verslininkai, dirbantys restoranų sektoriuje, neatsilieka nuo pasaulinių tendencijų. Jie pagavo augančią susidomėjimo viskiu bangą, kuri dar niekada nebuvo tokia didelė. Tiesa, mūsų šalyje žmonių, kurie gali sau leisti siurbčioti viskį, dar palyginti nedaug, todėl tikėtina, kad išnaudotas dar ne visas potencialas.
„Viskio, kad ir koks tai būtų pavadinimas, kaina visose pasaulio šalyse yra daugmaž vienoda. Tačiau atlyginimai, tarkime, Anglijoje ir Lietuvoje skiriasi gerokai. Tai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės mūsų šalyje dar palyginti retai renkasi aukštos klasės viskį. Tiesa, žvelgiant į barus, galima pamatyti kiek kitokią situaciją, nes ten lankosi jau tie, kam vėjai kišenėse nešvilpia“, – aiškino G. Dinda.
Anot jo, barai, o ypač specializuoti, kuriuose siūloma didelė viskio įvairovė, ir klientams tinkamai pateikiamas šis gėrimas, tapo savotiškomis viskio kultūros mokyklomis. Juose nuolatos vykdomos degustacijos, dėl kurių žmonės geriau supranta viskio skonį.
„Vienas svarbus tikro viskio baro bruožas – reguliariai rengti viskio degustacijas. Tai edukacinė misija ir atsakomybė, kurią prisiima pasirinkęs rimtai dirbti su viskiu“, – tikino G. Dinda.
Panašiai mąsto ir E. Orlovskis. Anot jo, degustacijos padeda žmones susipažinti su istorija, slypinčia už kiekvieno gero viskio.
„Mano supratimu, kokybiškas viskis yra dalis pasaulio, šalies ir konkrečios bendrovės istorijos. Pavyzdžiui, škotai viskį brandina mažiausiai trejus metus. O geriausias viskis statinėje savo dienos gali laukti net ir kelis dešimtmečius. Todėl atkimšęs brandinto viskio butelį gauni ne tik gėrimą. Tu prisilieti prie ilgos istorijos“, – sakė „Dirty Duck“ įkūrėjas.
Tiesa, šiais laikais, anot E. Orlovskio, kartais sunku suprasti, kur prasideda tikra konkretaus viskio istorija, o kur atsiranda rinkodaros istorija. Pastaroji moderniame pasaulyje tapo neišvengiama.
„Ji padeda nuožmioje konkurencinėje kovoje, kurioje dalyvauja šimtai vardų. Buvo atvejis, kai dėl didžiulio sniego sluoksnio sugriuvo sandėlio, kuriame ąžuolo statinėse buvo brandinamas viskis, lubos. Viskio atsargos atsidūrė sniege. Aišku, gamintoją ištinka šokas, nes tai neabejotinai pakeičia viskio skonį.
Tačiau, kaip rodo „Glenfiddich“ patirtis, net iš to galima sukurti istoriją, legendą. Taip rinkoje atsirado įžymusis jų viskis „Snow Phoenix“, kurio butelis kainuoja gerokai daugiau nei 400 eurų“, – pasakojo E. Orlovskij.
Ar bus lietuviškas viskis?
Kaip buvo minėta straipsnio pradžioje, lietuviai pirmenybę skiria alui. Tačiau, pasak E. Orlovskio, jis yra ne taip jau toli nuo viskio. „Alus ir viskis yra broliai. Jų gamyba panaši. Tiksliau sakant – alus yra pirmas viskio gamybos žingsnis“, – paaiškino pašnekovas.
Žinant tai, kyla klausimas, kodėl Lietuvoje klesti alaus industrija ir nedidelės daryklos, o viskio gaminti niekas nesiima? Pavyzdžiui, JAV nedideli ir nepriklausomi (craft) alaus gamintojai gana dažnai turi ir viskio liniją.
Pasak viskio eksperto G. Dindos, tokią veiklą pirmiausia riboja pakankamai griežti Lietuvos įstatymai, kuriais reglamentuojama stipriųjų gėrimų gamyba. Šiuo metu mūsų šalyje šią teisę turi vos kelios bendrovės.
„Tačiau net jei ir turėtum visas sąlygas bei leidimus gaminti viskį, dar reikėtų išspręsti finansinius ir vadinamuosius praktinės patirties klausimus. Norint tinkamai pasiruošti viskio gamybai, reikia didelių investicijų, galinčių siekti milijonus eurų. Be to, net ir turint atliekamus kelis milijonus, dar reikia žinoti, jog verslas suktis pradės ir produktą rinkai patiekti galėsi tik po kelių metų. Juk viskį reikia subrandinti“, – paaiškino G. Dinda.
Tiesa, tiek jis, tiek ir E. Orlovkis neatmetė galimybės, kad ateityje Lietuvoje kas nors vis tiek ryšis imtis viskio gamybos. Tačiau kada tai galėtų nutikti, nė vienas nenurodė. Tik patikino, jog viskis jau ištisus šimtmečius yra ne tik vienas labiausiai įvairiomis istorijomis apipintų gėrimų, bet ir daugelį viliojantis milžiniškos vertės verslo šaltinis.
