Viename filme, pamenate, jam padavėjas įsiūlo 1949 m. „Krug“, kitame – jau 1953 m. „Bollinger“, dar kituose jis mėgdavo papiktnaudžiauti „Taittinger“ ar „Dom Perignon“. O apie iškalbingąją instrukciją barmenams „suplakto, bet nesumaišyto“ jau ir prisiminti banalu. Tačiau ką Bondas valgydavo?
Romanuose informacijos daugiau nei filmuose
Tokios mintys apėmė išėjus iš naujausio bondiados įrašo „Spektras“. Deja, jis naujų žinių apie slaptojo agento valgiaraštį neprideda.
Taip, yra scena vagone-restorane, taip, Bondas ir jo naujoji pasija susiruošia vakarieniauti, tačiau nespėjus užsisakyti kokteilio juos jau užgriūva itin iškalbingų raumenų blogiukas, ir mes liekame vėl nesužinoję, kokiais kulinariniais šedevrais Bondas būtų gundęs Madleną Svan.
Apskritai iš pastarųjų filmų apie agentą 007 į atmintį krinta tik vakarienė su Vesper Lynd „Kasino „Royale“. Ir tai daugiau dėl humoro nei dėl gastronominių įmantrybių. Mat paklaustas, kaip jo ant iešmo keptas ėriukas, Bondas atsako: „Kiaurai pervertas. Galima jį tik užjausti.“
Todėl vietoj filmų verčiau ieškoti Bondo reikalavimų maistui Iano Flemingo romanuose, kur jų pakankamai. Ne tiek, žinoma, kiek George’o Simenono detektyvuose, iš kurių išrankiojus komisaro Megrė patiekalus buvo sudaryta netgi „Madam Megrė receptų knyga“, ir, aišku, tikrai ne tiek, kiek Rexo Stouto istorijoje apie storąjį seklį Nero Vulfą, kuris apskritai nusikaltimus tyrė vien tam, kad užsidirbtų pinigų iš prašmatniausio restorano perviliotam asmeniniam virėjui.
Tačiau mūsų straipsniui pakaks.
Pusryčiams – plakta kiaušinienė
Savaime suprantama, toks smaguris kaip Džeimsas Bondas visuomet teiks pirmenybę Belugos juodiesiems ikrams.
Su tuo pačiu „Bollinger“ šampanu ar smarkiai atšaldyta degtine. Tačiau tai – tik vakaro ritualas.
O pusryčiams – svarbiausiam slaptojo agento dienos valgiui (nežinia, kur nuves misija vakare – gali tekti ir dykuma joti, ir nuo tilto ant traukinio šokinėti) – Bondas visuomet valgo kiaušinienę.
Viename pirmųjų apsakymų apie savo herojų rašytojas netgi pateikia tokį plaktos kiaušinienės receptą. Tuziną kiaušinių įmušame į indą ir energingai sumaišome šakute.
Keptuvėje ištirpiname du šaukštus sviesto. Jam ištirpus, suverčiame kiaušinius ir kepame ant labai silpnos ugnies visą laiką maišydami.
Kai jie jau beveik pasiekia norimą konsistenciją, nuimame nuo ugnies ir dar pamaišome, įkrėsdami šiek tiek supjaustytų laiškinių česnakų. Ir patiekiame ant skrudintos duonos riekių kartu su rausvu „Taittinger“ šampanu ir labai pritildyta muzika.
Taip mūsų agentas pusryčiauja svečiose šalyse. O grįžęs į Londoną jis, aišku, prideda du puodelius stiprios kavos, „The Times“ laikraštį, braškių džemo, klasikinio angliško marmelado ir medaus. Ir, žinoma, viską patiekia jo namų šeimininkė škotė Mei. Kuriai, pažymėsime, neatsirado vietos jokiame filme.
Užsienyje tyrinėja vietinę virtuvę
Tačiau Bondas nėra pernelyg konservatyvus anglas, užsienyje jis mielai leidžiasi į kulinarines avantiūras. Sakysime, Stambule, kur jį nutrenkia „Iš Rusijos, su meile“ siužetas, agentas 007 pradeda dieną tirštu jogurtu, žaliosiomis figomis ir puodeliu saldžios turkiškos kavos.
Tame pačiame Stambule jis paragauja ir šviežiai pagautų keptų sardinių, ir netgi klasikinio „Döner Kebab“, kuris, matyt, buvo gamintas pagal šiek tiek kitokį receptą, nei įprasta Lietuvoje, nes Bondui didelį įspūdį paliko ant anglių kepta ėriena.
Prancūzijoje jis valgo langustus, Italijoje – tagliatelle verdi pastą, Amerikoje – keptą Merilando viščiuką, žodžiu, agentas stengiasi pasinaudoti kiekviena laisva minute, kad ir pasistiprintų, ir užmegztų intymesnę pažintį su vietos virtuve.
Kuo agentus maitina slaptoji tarnyba?
Tačiau sėkmingai po visų pavojų, sprogimų, užkariautų širdžių ir išgelbėtų pasaulių parsigavęs namo Bondas eina į savo mėgstamą restoraną „Scott’s“, kuriame užsisako arba krabų, arba keptą jerubę. Čia pietums.
O vakarienei, prie kurios kartais prisijungia ir jo šefas M (moterimi M buvo tik filmuose, I.Flemingas karste vartytųsi išgirdęs apie tokį savo laikui negirdėtą akibrokštą), jie eina į pastarojo privatų klubą „Blades“, kur aptaria karalystės saugumą prie ant grotelių keptos plekšnės, veršienos, didkepsnio arba tiesiog šalto rostbifo pjausnių.
Mes praleidome dar vieną svarbų Bondo valgiaraščio aspektą – jis dažnai pietauja MI6 vidaus valgykloje.
Tačiau kuo Jungtinės Karalystės slaptoji tarnyba maitina savo agentus vietoje, pasakyti negalime. Galbūt tai irgi valstybinė paslaptis arba, kaip pasakytų pats Bondas, „For Your Eyes Only“ (išvertus iš anglų k. – tik tau).
