Tačiau šio rašinio tema nėra lingvistinių subtilybių aptarimas. Nors nuo jo sunku susilaikyti, kai kalba pasisuka apie Latvijos virtuvę, kurioje mirgėte mirga mums taip maloniai, nors ir šiek tiek neįprastai skambančių žodžių: „biezpiens“ (varškė), „skabajs krejums“ (grietinė) ir „rūgušpiens“ (taip, atspėjot, rūgpienis).
Pradėsime nuo to, kad nacionalinį Latvijos valgiaraštį pažįstame daug menkiau nei, sakykim, itališką ar net turkišką. Kebabais ar picomis nieko pas mus nebeišgąsdinsi, o va, desertui pasiūlius sklandrausio, dažnas imtų karpyti ausimis ir nustebtų sužinojęs, kad tai saldus trintų bulvių ir morkų pyragas, paslėptas po ruginės tešlos plutele.
Antra vertus, pagrindinė priežastis, kodėl tiek menkai tesidomime savo artimiausių kaimynų kulinariniu paveldu, yra ta, kad jis labai panašus į mūsiškį. Bulvės, mėsa, lašiniai, sviestas ir visko daug, kad kalorijų pakaktų ilgas dienas laukuose triūsiantiems valstiečiams.
Kaimynų spurtas – sėkmingesnis
Tačiau klystume manydami, kad pastaraisiais metais gastronominė kreivė abiejose baltų šalyse kilo vienodai. Jeigu išliks šiandienės demografinės tendencijos, labai gali būti, kad nepraeis ir dešimtmečio ar vos daugiau, o Vilniuje gyvens daugiau žmonių nei Rygoje.
Tačiau tokia naujiena nuskambėjo palyginti neseniai, o visą laiką anksčiau Latvijos sostinė buvo daug gausesnė gyventojų nei mūsiškė. O kur daugiau žmonių, ten daugiau pinigų. Kur daugiau pinigų, ten daugiau erdvės kulinariniams talentams skleistis.
Todėl prieš kokių dešimt metų buvo galima nuolat išgirsti skundų, kad pas mus – kulinarinės paraštės ir užnugaris, o štai Ryga – tai tikroji kulinarinė meka: ten ir žuvies restoranų kokių dešimt kartų daugiau nei per visą Lietuvą, ir virtuvių meistrai peilius galanda į „Michelin“ žvaigždes nusitaikę.
Daugel šitų nervingų atodūsių galima nurašyti amžinam „ten, kur mūsų nėra, ir žolė žalesnė, ir dangus vaiskesnis“, tačiau vieno nenuneigsi – žemas startas kulinarijos lenktynėse latviams pavyko geriau ir spurtavo kaimynai žaibiškiau.
Rygos kulinarų desantas
Šiandien, kai Vilniuje atsiranda vis daugiau vietų, į kurias ir patiems smagu nueiti, ir svečią ne gėda atsivesti, ilgesingai šnairuoti šiaurės kryptimi atrodo nebesolidu. Turime ir mes žmonių, baigusių „Cordon Bleu“ mokyklas, turime ir tokių, kurie stažavosi geriausiuose pasaulio restoranuose, o skirtingos gastronominės koncepcijos tiesiog pliekiasi skrandžio disputuose, paprasčiausią mitybos procesą pakylėdamos iki intelektualaus diskurso.
Bet, prisipažinkime, Rygos kulinarinę sceną pažįstame tiek pat menkai, kiek ir jos operą. Ką gi, jeigu kalnas neina pas Mahometą, tai Mahometas ateis pas kalną.
Praėjusį savaitgalį mus aplankė pirmasis toks latvių gastronominis desantas. Garbė reprezentuoti savo miestą išrankiai Vilniaus publikai suteikta Mariui Jansonui, vieno geriausių Rygos restoranų „Biblioteka No.1“ šefui.
Pastaroji įstaiga yra vienintelė, kuriai žurnalas „Wine Spectator“ dvejus metus iš eilės suteikė savo „Award of Excellence“. Jau vien tas faktas turėtų kelti baimingą įspūdį. Kaip ir kita, mažai šiapus valstybinės sienos išmojuota naujiena, kad Rygos apskritis 2017 metais bus Europos gastronomijos sostinė. Kartu su Lombardija Italijoje ir Danijos centriniais regionais.
M.Jansonas laikinai rezidavo daugeliui gerai pažįstamam Vilniaus restorane „Dine“, antrajam Armino Darasevičiaus ir Egidijaus Lapinsko projektui, kuris kokybe ir populiarumu jau pasivijo, o gal ir pralenkė jų debiutą „Time“.
Gastronominis „Rygos“ savaitgalis truko, deja, labai neilgai – netgi ne visą savaitgalį, nes restoranas nedirba sekmadieniais. Tačiau tie, kurie ryžosi eksperimentui, turėjo pasiruošti faktui, kad M.Jansono kūryba yra labai netiesiogiai susijusi su mūsų tradiciniu latviškos virtuvės įsivaizdavimu. Tai yra visiškai moderni klasikinių receptų ir tradicinių produktų interpretacija, kurioje labiausiai akcentuojamas sezoniškumas, vietinė produktų kilmė ir netikėtas skonių derinimas.
Kiaulienos – nė kvapo
Pavyzdžiui, užkandžiui Maris pasiūlė Raimondo Melderio ūkio ožkų pieno sūrį su rūkytais burokėliais, lazdynų riešutų ekstraktu, romėnų salotomis, obuoliais ir krapais. Skamba visai kaip lietuviškas kūrinys, ar ne? Išskyrus, žinoma, romėniškas salotas.
Po to ant stalo nugulė Baltijos silkė, marinuota obuolių acte, su deginta bulve ir krienų panakota. Kadangi pastarąjį itališką terminą dažniau regime desertų sąraše, skubu nuraminti – tai tiesiog krienų kremas.
Prieš dar vieną patiekalą buvo pateiktas intermezzo – nedidelė staigmena gomuriui atgaivinti. Galiu jau išduoti ir staigmeną, nes jeigu pavėlavote šį savaitgalį, ją išbandyti galėsite tik Rygoje.
Taigi, tai – vieninteliai mano gyvenime ragauti eglišakėmis kvepiantys ledai. Po to – Latvijoje užaugintas eršketas ir Latvijoje nukautas elnias.
Ir finalui – varškės ledai. Tos pačios varškės, kuri latviškai, jeigu pamenate pamoką šio rašinio pradžioje, vadinasi „biezpiens“. Ir dar, pastabumui patikrinti. Jeigu pastebėjote, latvių virtuvei būdingos kiaulienos – nė kvapo, o ir bulvėms reveransas tūptelėtas tik visiškai probėgšmais.
Bet būtent tokia ir yra naujoji Rygos virtuvė, su kuria bent kartą buvo galima susipažinti nekeliaujant toli nuo Vilniaus.
