Atlikime didelį asociatyvų šuolį ir iš XIX amžiaus dramos Vajomingo valstijoje persikelkime į XXI a. pradžios Vilnių, kur praėjusių metų pabaigoje nemenkų ratilų socialinėse erdvėse paskleidė aktorės Eglės Jackaitės nusistebėjimas Vilniaus restorano „Šturmų švyturys“ atsisakymu vakare ją aptarnauti. Mat ji kompanijoje turėjo pernelyg daug vaikų, o tai neatitinka restorano politikos.
Ore pakvipo paraku
Šiuose ratiluose vieni gynė aktorės ir jos vaikų teisę į viešąjį maitinimą bet kur ir bet kada, kiti klojo ant stalo daiktinius įrodymus, liudijančius mūsų gyvenimo atžalų nemokėjimą apsieiti su restoraniniu sidabru ir krištolu, žodžiu, visuomenė bemat susiskaldė į priešingas stovyklas, ore pakvipo paraku ir jau buvo nebetoli vietinės reikšmės piketų, o gal net ir boikotų.
Panašią temą esu jau blusinėjęs viename savo straipsnių šiame žurnale. Kas nepamena, gali dar kartą perskaityti prieš pusmetį kramtančios ir siurbčiojančios visuomenės teismui paskelbtą komentarą „Restoranų naciai“.
Tiesiog priminsiu, kad buvau iškrapštytas lauk iš vienos kavinės ir iš to padariau filosofinę išvadą, jog kavinės savininkas turi visišką teisę grūsti lauk jam nepatinkančius klientus, o klientai turi lygiai tokią pat visišką teisę ten nebesilankyti ar net parašyti piktą komentarą žurnale.
Beje, toji istorija baigėsi tuo, kad aprašytos įstaigos savininkas išrašė incidento iniciatoriui prancūzui velnių ir dėl to pastarasis man einant pro šalį iš pradžių dėbtelėjo piktu žvilgsniu, o tada saldžiai šypsodamasis pakvietė užeiti ir prisėsti. Aš taip pat mandagiai vaizduodamas didžiai skubantį ir dar saldžiau šypsodamasis atsisakiau. Man gyvybė brangi kaip atminimas – maža ką, dar ims ir pripils man į kavą ricinos ar kamparo spirito.
Bet mes nukrypome. Grįžkime prie mūsų meksikiečių, šunų ir vaikų. Dėl meksikiečių tarsi ir viskas aišku. Nelegaliais pabėgėliais mūsų šalyje jie netaps, todėl ir atitinkamų įspėjamųjų užrašų neatsiras netgi labai tautiškai nusiteikusiame bare. O kaip dėl vaikų ir šunų? Seniai apie tai norėjau parašyti, tik pažįstami žmonės draudė, girdi, tema skaudi, aštri, susipyksi su skaitytojais, jeigu ne visais, tai bent su puse jų.
Tačiau negi gurmano kampas skirtas tam, kad apeitume nepatogius kampus? Negi iki gyvenimo pabaigos paklaustas, o ką gi tu, Aidai, manai apie vaikus ir šunelius restorane, aš tik myksiu ir rausiu ieškodamas akimis kabyklos su savo paltu? Ne, ne ir dar kartą ne – atėjo tiesos momentas.
Vaikams restoranuose – nuobodu
Pirmas dalykas, kuriuo noriu užkirsti kelią galimiems oponentams: nesu prieš keturkojus mūsų draugus, o tuo labiau prieš vaikus, kurie yra gyvenimo gėlės, mūsų būdas įprasminti savo palikimą šioje ašarų pakalnėje, perduoti geriausius linkėjimus ateities pasauliui ir tapti geresniems – jeigu ne patiems, tai bent per juos.
Tačiau viskam yra vieta ir yra laikas. Pradėsime nuo vaikų.
Prisipažinsiu, tik įžengęs į vietą, kur bent penkių metrų atstumu staliukas nutūptas supermamų ir jų atžalų, aš iškart kariškai apsisuku lauk.
Ir ne todėl, kad man nebūtų įdomu viena ausimi klausytis karbonado žiautarojimo, o kita pelenguoti, kokia gi gabi jų Emilija, kaip ji negali pasirinkti, kuo bus, dizainere ar astrofizike, dėl to šiuo metu yra užrašyta į devynis būrelius, o tarp jų dar spėja stilizuotai piešti Paryžiaus Dievo Motinos katedrą ir mokytis japonų kalbos. Ir visa tai nesulaukus šeštojo gimtadienio, garbės žodis. Emilija, pasakyk, kaip japoniškai bus „ačiū“?
Visa tai labai įdomu, tačiau man gaila vaikų.
Aš prisimenu save panašaus amžiaus, tik ne restorane, o Palangos poilsio namų valgykloje, kur man norėdavosi kaip šuniui kaukti iš nuobodulio per pietus. Vargšai mano tėvai, skirtingai nuo dabartinių supermamų, neturėjo kur manęs palikti, o ir rūpinosi mano mityba, todėl kantriai tempdavosi drauge ir kentėdavo, kai prasimanydavau įvairiausių angliavandenius ir baltymus paįvairinančių pramogų.
Stalo kaimynę Jolantą vadindavau Lamda Jo, o maistą priimdavau tik tupėdamas po stalu, žodžiu, visaip kaip protestavau prieš pietų rutiną.
Patikėkite, 99 procentams vaikų yra lygiai taip pat nuobodu eiti su jumis į restoranus. Jie daug mieliau leistų laiką su bendraamžiais, prasimanytų nebūtų istorijų, čia pat išradinėtų naujus žaislus ir žaidimus, rėktų, eitų slėpynių ir gaudynių. Ir restoraninis valgiaraštis jiems nuobodokas.
Kad ir kiek skiestumėte istorijas, kad mažasis Matukas valgo tik „foie gras“, jis viso pasaulio ančių ir žąsų kepenėles iškeistų į paprasčiausią banalią pienišką dešrelę. O jeigu prie jos dar gautų bulvių traškučių, tai apskritai manytų, jog gyvenimas nusisekė ir galima ramiai mirti pasiekus nirvaną.
Su vaikais geriau bendraukite namuose
Taip, nieko nesakau, būna išauklėtų vaikų, kurie kantriai prasėdi restorane susidėję rankutes ir pypteli tik tada, kai jų paprašoma padeklamuoti Keatso ar Shakespeare’o eilėraštį iš antro galo.
Būna ir tokių, kuriems omaras mieliau už picą, tačiau, po galais, mes juk turime aptarinėti statistinį vidurkį, o ne egzempliorius, kuriuos galima eksponuoti Valdovų rūmuose?
Bendrauti su vaikais būtina ir reikia. Tačiau tai tikrai geriau daryti arba namie, ištaisant jiems pietus, kuriuose derinama ir tai, ką jie mėgsta, ir tai ko jiems reikėtų. Arba einant į tokias vietas, kur žmonės nori ne sužadėtuvių žiedais virš stalo dalytis ar, iš bėdos, verslo jungimo planais, o tiesiog pabūti su šeimomis, – į picerijas, restoranus, turinčius vaikų valgiaraščius, ar netgi specializuotas vaikų kavines.
Tačiau su vaikais dar pusė bėdos – tegul ir maži, jie dažnai būna gudresni už mus, suaugusiuosius, ir kiekvieną savo golgotą restorane pavers aukso kasykla. Maždaug įsiteikdami pareikš tėvams prie kitų svečių, kad dievina glazūruotas jūrų šukutes. Tėveliai devintame danguje iš pasididžiavimo, o mažieji manipuliuotojai jau skaičiuoja, į kiek lego konstruktorių galima išmainyti štai tokį tėvų savivertės kėlimo pratimą.
Šunims restoranas – skaistykla
Šunys, deja, taip manipuliuoti žmonėmis nemoka. Taip, kiekvienas mažas šunėkas sugeba taip gailiai sucypti, kad perpus skyla labiausiai akmeninė širdis (katės tokį vokalinį šantažą kultivuoja ir tobulina visą gyvenimą). Ir šunims, dievaži, visuomet norisi būti kartu su šeimininku.
Tačiau restoranas tampa jiems tikra skaistykla. Kvapai, kvapai ir dar kartą kvapai. Ir visi jie nuo stalo, kur žmonės minta, savaime suprantama, daug gardesniais dalykais nei šlapi konservai ar sausi sausainiai. Ir niekas juk kaulo nenumes, nes čia juk viešoji vieta. Ir turi sėdėti ramiai tarsi bažnyčioje per pamokslą – nei ausies pasikasysi, nei uodegos apkandžiosi.
Taip ir guli nervingi keturkojai virpančiomis šnervėmis uosdami pro šalį plaukiančius šnicelius ir klausydamiesi savo šeimininkų pasakojimų apie tai, kad Reksas, Lordas ar Bitlas bendrojo reliatyvumo teoriją įrodė anksčiau už Einsteiną, tik vargšas užrašyti nesugebėjo, o kai lojo, nebuvo aišku, kur E, kur mc, o kur kvadratu.
Todėl būkite ne tokie reiklūs savo vaikams ir savo mažiesiems draugams. Leiskite jiems kartais pailsėti nuo jūsų noro demonstruoti urbi et orbi jūsų auklėjimo ir dresūros įgūdžius. O tada restoranų savininkams nereikės išradinėti liūdnų užrašų. Ir adresuoti jų ne tik kinematografo meksikiečiams.
