Mažybinių žodelių perteklius man daro tą patį, ką darytų ir 220 voltų, perleistų per mano sistemą. Restoranuose išgirdęs apie „sriubytę“, „kepsniukus“ ir kitokius dalykus, akimoju užmirštu ką tik barikadas stačiusį apetitą, mano operacinė sistema persikrauna, persikreipia ir man norisi tik atsistoti ir bėgti kuo toliau.
Taigi ir užrašas „restoranėlis“ ilgą laiką mane veikė kaip panašus dirgiklis. Ėjai pro šalį, pamatei tokią iškabą ir jau gali šią dieną išmesti į beviltiškai sugadintų kolekciją.
Tačiau gyvenimas parodė, kad žmogus, kantriai dirbdamas su savimi, ieškodamas savyje tolerancijos daigų, gali pasikeisti. Taip ir aš ilgas valandas stovėdavau prieš tokias iškabas kalbėdamas sau: „Ramiai, čia tik mažybinė forma, ji tavęs nesuės, valdykis.“ Ir aure nepraėjo nė kokio dešimtmečio, o aš jau galiu įeiti į tokį restoranėlį nejausdamas nei padažnėjusio pulso, nei agresijos priepuolių, nei kitų nemalonių dalykų, kuriuos įsigudrinau palikti praeityje.
Juk tikrai, jeigu restoranas labai mažas, kodėl jis negali būti restoranėlis? O jeigu jis labai mažas ir labai prastas, tai restoraniūkš-tis? Laimei, per pastaruosius metus šiek tiek pagausėjusios tokių įstaigų gretos priskirtinos prie pirmosios kategorijos. Ir še tau, kad nori, sužinai žmogus, kad užsidaro viso šito judėjimo pirmeivis „Piccolo Canopi“. Užsidaro todėl, kad reikėjo rinktis – šeima ar restoranas.
Pasirinkimas tikrai sunkus, o dar sunkesnis, kad dažniausiai tokius restoranus įsivaizduoji kaip šeimyninius. Kuriuose dirba dažniausiai artimiausiais giminystės ryšiais susaistyti žmonės.
Nesu tikras, ar visuose tokiuose yra taip, tame pačiame Savičiaus gatvės „La Storia“, šiek tiek toliau – Užupyje esančiame „Bel Ami“, Žvėryno „Fresh Friendly Family“ ar Subačiaus gatvės Vegetariškame šeimos restoranėlyje.
Tokius paprastai įsivaizduoji pagal standartinę schemą. Prie puodų paprastai šeimos galva, su klientais, buhalterija ir kitais ūkiniais dalykais triūsia žmona, vyresnėlė nešioja lėkštes, o jaunėlis jas plauna ir bulves skuta.
Atrodytų, visiška idilė. Šeima kone visą parą kartu, išsiskiria tik trumpai pamiegoti, bet vis tiek sapnuoja, kaip kartu atsikėlę vėl išvien kibs į darbą, plaks gogelmogelį, barsis turguje, raikys šviežiai iškeptą duoną ir su šypsena pasitiks pirmąjį lankytoją.
Deja, kaip ir dažnas mūsų žino, realybė dažnai būna kitokia. Leisti laiką 24/7 su vis tais pačiais žmonėmis nėra taip paprasta. Tai labai nesudėtinga per pirmąjį medaus mėnesį, paprasta, kol žindomas kūdikis tiesiog nelabai kitaip ir įsivaizduoja savo buities, ir visiškai logiška, kai pradedamas minti kelias į savo Narajamą, kuriame be nuolatinės šeimos globos ir neišsilaikysi.
Visais kitais gyvenimo etapais esti galybė kitų pagundų, interesų, norų, kuriuos tiek dirbant, tiek gyvenant kartu darosi labai sunku suderinti. Pasistiebę paaugliai daug mieliau kurtų programėles arba bent jau jomis naudotųsi, nei prie skutamų bulvių atsiskaitytų tėvams už nepatenkinamą algebros pažymį. Šeimos galva gal mieliau klausytųsi kepamo karpio pažadų išpildyti tris norus nei dar vieno žmonos pranešimo, kad klientas nepatenkintas jautienos išpjovos kraujingumu ir reikalauja jį padidinti.
Nuo tokių dalykų bėgama įvairiai. Jeigu pastebėjote, daugelis tokių restoranėlių užsidaro bent jau sekmadieniams ir pirmadieniams. Dienoms, kai šeimos gali pailsėti nuo bendro darbo ir tiesiog atsiduoti laisvalaikiui kartu ir atskirai. Kiti, kaip Linas Samėnas, kurio kulinarinė netektis ypač skaudi senamiesčio pietautojams ir ypač maloni Stokholmo gyventojams, iškart nusistatė sau, kad nedirbs vakarais ir savaitgaliais. Dar kiti nedirba dieną.
Kadangi restoraninis verslas yra velniškai sunkus. Neužtenka vien skaniai gaminti. Dar reikia mokėti pigiai įsigyti gerų produktų, susiplanuoti, kaip jie bus panaudojami, susiskaičiuoti, kaipgi tavo verslo sąnaudos atsispindės patiekalų kainose, įsivaizduoti, kas yra tavo potencialus klientas ir ką tu jam pažadi savo restorano pavadinimu ir valgiaraščiu, sukurti neutralų, bet kartu savo veidą turintį interjerą, kuris neatgrasytų nė vieno lankytojo...
Vardyti galima be skaičiaus ir be pabaigos. Ne veltui, kaip kad rašė Anthony Bourdainas savo debiutinėje knygoje, devyni iš dešimties Niujorko restoranų uždaromi nesulaukę ir dvejų metų.
Ir prie viso šito pridėkite anksčiau minėtą artimų žmonių trintį 24 valandas per parą, 7 paras per savaitę. Todėl šeimos, kurios sugeba tokiame pragare tik tvirtėti ir artėti, nusipelno to, kad joms būtų atleista už vieną kitą nedidelį kulinarinį liapsusą. Tik nepamanykite, kad tai indulgencija maitinti žmones chaltūromis, jokiu būdu ne.
Tiesiog kviečiu ne dabar, jokiu būdu ne valgant, pabandyti įsivaizduoti, ką šita šeima nuveikė, kol šis kotletas atsirado ant jūsų stalo. Ir, aišku, kiek galima daugiau bendrauti. Nes tik bendraujant išmokstama neišprotėti nuo savo artimo ir tolimo.
P.S. Beje, šventa vieta ilgai tuščia nebūna. Nespėjo vienas restoranas užsidaryti, o man jau slapti šaltiniai pranešė, kad netrukus pas mus bus atidaryta dar viena tokio žanro įstaiga. Ir net pavadinimu labai simptomišku – „La Familia“. Kokia virtuvė, koks valgiaraštis – nieko kol kas nežinau. Tik girdėjau gandus, kad ten visa šeima įsidarbinusi.
