Lemtinga pažintis interneto svetainėje
Savo gyvenimą reikia kurti pačiai, nes niekas ant lėkštutės nieko neatneš. Šis posakis Daivai tapo veiklos varikliu. Iš Zarasų kilusi ir jau senokai Jungtinėse Amerikos Valstijose įsikūrusi D.Gaulytė dabar jaučiasi laiminga, nes gyvena taip, kaip nori.
Didžiausioje ir rečiausiai gyvenamoje Aliaskos valstijoje Daiva ir Davidas skaičiuoja aštuntus metus. Tačiau pirmiau jai teko susirasti šį vyrą, su kuriuo išvyktų ten, kur laisvai vaikšto briedžiai ir teka švarios upės, o jose knibžda lašišos.
Daiva su mylimuoju susipažino interneto pažinčių svetainėje. Tuomet ji gyveno Las Vegase, buvo išsiskyrusi. Lietuvė prirašė nemažai reikalavimų būsimam išrinktajam ir nesitikėjo, kad tokių vyrų apskritai gali atsirasti.
Daiva pažinčių skelbime rašė, kad vyras turėtų būti sveikas, išsilavinęs, turėtų mėgti poeziją, galėtų save išlaikyti, neturėtų skolų ir mažų vaikų.
Bet svarbiausia sąlyga – kad nebūtų pamišęs dėl sporto varžybų. Mat jos pirmasis sutuoktinis dėl sporto transliacijų buvo pametęs galvą ir ištisai žiūrėdavo varžybas per televiziją.
Daiva kandidatus į savo širdį įspėjo, kad jos miegamajame niekada nebuvo ir nebus televizoriaus. Gali būti, kad mažai kas skaitė reikalavimus, bet daugiau dėmesio kreipė į moters nuotrauką, nes ji sulaukė nemažai kvietimų susipažinti.
Porą suvedė lietuvių kalba
Tačiau D.Gaulytę sudomino tik Davidas – jis parašė, kad yra lietuvių kilmės, bet niekada negirdėjęs lietuvių kalbos.
Tad vyras neslėpė, kad nenuliūstų, jeigu jam su lietuve ir nepavyktų užmegzti santykių, – bent vienąkart susitikęs paklausytų, kaip skamba lietuvių kalba.
Per pirmą pasimatymą abejonės subliūško – lietuvė ir amerikietis vienas kitam pajuto šiltus jausmus.
Juodu susitikinėdavo kasdien, nes iškart troško žengti bendru gyvenimo keliu.
Las Vegase advokatu dirbęs amerikietis panoro vesti lietuvę ir su ja kraustytis į Aliaską. Atšiauriame krašte pora gyvena netoli Davido tėvų.
Jo motina – škotė, tėvas – JAV gimęs lietuvis. Sutuoktinio seneliai kadaise emigravo už Atlanto, bet lietuvybės nei savo vaikams, nei anūkams neperdavė.
Aliaskoje atsivėrė naujos galimybės
Daiva su vyru ir uošviais Aliaskoje sukasi tam tikru ritmu – vasaras leidžia Kalgino saloje, esančioje Kuko įlankoje Ramiajame vandenyne. Abi šeimos turi atskiras sodybas.
Žiemą Davidas su žmona grįžta į Ankoridžą, jo tėvai vyksta į savo namus Arizonos valstijoje. Tokios gyvenimo sąlygos padiktavo ir naują gyvenseną, ir sveikos mitybos įpročius.
„Visą laiką mėgau skaniai valgyti ir gaminti valgį. Apsigyvenusi Aliaskoje džiaugiausi tokia maisto gausybe ir turėjau didžiules galimybes eksperimentuoti ruošiant patiekalus“, – pasakojo D.Gaulytė.
Bet mitybos specialistės žinių lietuvė nutarė pasisemti po vieno ją sukrėtusio įvykio. Prieš šešerius metus, kai ji per patį žvejybos sezoną laivu nuplaukė prie Kenajaus upės žiočių, išvydo kraupų vaizdą – ją pašiurpino ant kranto besimėtančios žuvų galvos, stuburai ir net ikrai.
Apstulbusi moteris negalėjo net pajudėti iš vietos, tačiau juto, kaip skruostais rieda ašaros.
„Mano galvoje skambėjo tik viena: „Visa tai turi būti sustabdyta!“ – prisimena D.Gaulytė.
Davidas priėjęs pabučiavo žmoną ir nusivedė ją už rankos, nes puikiai suprato, ką Daiva jaučia, mat jau pakankamai buvo girdėjusi apie tokį nepagarbų gamtos dovanų švaistymą.
„Nuo tada ir pradėjau kurti planą tokiam absurdui pažaboti. Davidas man pritarė, tik nežinojome, ką konkrečiai daryti. Aš pradėjau melstis, tikėjausi išgirsti tam tikrus ženklus.
Ir dabar manau, kad gavau ženklą – supratau, jog turiu apsiginti diplomą, kuris man suteiktų galimybę tapti autoritetu žmonėms“, – pasakojo mitybos terapijos mokykloje Vašingtono valstijoje mokslus krimtusi D.Gaulytė.
Šie mokslai lietuvę patraukė dėl to, kad jai patiko šioje mokykloje dėstoma natūralaus maisto filosofija, paremta protėvių patirtimi, ir nebuvo peršamas koks nors vienas mitybos principas.
„Be to, tai programai skirtų privalomų knygų jau daug buvau perskaičiusi. Todėl ir nusprendžiau baigti tą mokyklą, kad galėčiau mokyti vietos žmones, kaip iš jų išmetamų žuvų dalių pasigaminti skanaus ir sveiko maisto“, – pasakojo D.Gaulytė, su vyru įkūrusi žuvų sultinių ruošimo ir prekybos įmonę „Alaska Fish Broth“.
Moko žmones maitintis sveikai
Lietuvė amerikiečiams skaito paskaitas apie sveiką mitybą, dalijasi ir asmenine patirtimi. Ji įsitikino, kad geras mokytojas gali būti tas, kuris pats tuo gyvena, ko moko kitus.
„Noriu savo pavyzdžiu parodyti, kad įmanoma sveikai gyventi“, – apie naują gyvenseną ir atrastą savo pašaukimą pasakojo Daiva.
Aliaska pakeitė ne tik lietuvės likimą, bet ir padėjo surasti jai gyvenimo prasmę.
„Manau, kad man buvo lemta atvykti į Aliaską. Dabar žinau, kad mano dalia – maitinti ir mokyti žmones, kaip ruošti sveiką maistą. Nors ir aš mėgau skanų maistą, tiksliai nesupratau jo vertės.
Juk maistas – mūsų gyvenimo šaltinis, kaip vanduo ir oras tikrąja to žodžio prasme. Kiekvienas suvalgytas kąsnelis tampa mūsų kūno dalele – kad organizmo ląstelės atsinaujintų, tam reikia maistinių medžiagų. O maistinių medžiagų kiekis priklauso nuo to, kaip ir kur maistas užaugintas, kaip jis apdorotas, paruoštas“, – įsitikinusi Daiva.
Mitybos specialistei svarbu ne tiktai apčiuopiama produkto forma, bet ir kas jį sukūrė.
„Visi žinome, kad mylimos močiutės išvirta košė skanesnė negu paruošta kokioje nors piktų vagilių valgykloje. Juk močiutė į patiekalą sudėjo savo geras, gražias mintis ir įpylė pačios prižiūrimos karvutės pieno“, – įsitikinusi Daiva.
Ji taip pat stengiasi kuo daugiau maisto pasiruošti iš savo švarios salos, todėl vasarą renka mėlynes, avietes, vaistažoles, žvejoja žuvis, moliuskus, o vyras ir uošviai leidžiasi į medžiokles.
„Ruošdama tą maistą turiu tiesioginį ryšį su gamta, nes žinau, iš kur tos gėrybės atsirado. Kai žiemą geriame gėlyčių arbata, visada jaučiu Kalgino salos vasaros aromatą. Niekada jo nebeiškeisčiau į sausakimšai apgyvendintos Kinijos kvapus“, – nusijuokė į prisiminimus sugrįžusi D.Gaulytė.
Vieno briedžio pakanka trims šeimoms
Aliaskoje įsikūrusi lietuvė turėtų ką patarti ir tautiečiams medžiotojams bei jų žmonoms, kaip iš žvėrienos ruošti sveiką maistą. Nors Davidas ir jo tėvai yra patyrę medžiotojai, jie medžioja ne pramogai ar dėl aštrių pojūčių, kurie suteikia daugiau adrenalino.
Šeima ir artimiausias kaimynas medžioja kartą per metus, kol kuris nors iš jų nušauna vieną briedį. Jo mėsos trims šeimoms pakanka visus metus.
Anksčiau medžiotojai maistui naudodavo tik geriausią mėsą – raumenis, o kaulus, kepenis, širdį išmesdavo. Zarasuose užaugusią Daivą tai stulbino, nes ji nuo vaikystės žinojo, kad kaimuose žmonės iš gyvulio skerdienos paruošdavo daug gėrybių.
Iš kepenų galima ruošti paštetą, iš kaulų – sveikatai naudingą sultinį.
Tad gyvendama Aliaskoje moteris dažnai iš išdorotos briedienos kaulų verda sultinius, po to juos sušaldo mažesnėmis porcijomis ir vėliau naudoja gėrimui, padažams, troškiniams ar sriuboms ruošti.
„Kiek laiko virti sultinį, priklauso nuo briedžio amžiaus, jei vyresnis – tenka virti ilgiau. Neturiu konkretaus recepto ir noriu paraginti visas šeimininkes labiau pasikliauti savo nuojauta ir skoniu nei užrašytais tiksliais receptais“, – tikino sveikos mitybos specialistė.
Daiva sultinius ruošia savaip: sudeda kaulus į puodą, įpila truputį vyno ar obuolių acto, kad rūgštis geriau ištrauktų mineralus į sultinį. Moteris viralą pagardina druska ir verda tol, kol kremzlės ištirpsta, sąnariai atsiskiria.
Tuomet į puodą sudeda daržoves, kitus prieskonius – dažniausiai įpjausto morkų, salierų, svogūnų, įmeta laurų lapų, čiobrelių, įberia pipirų.
„Dar šiek tiek paverdu, kol pasidaro skanu. Ragauju dažnai, nes tai svarbu. Kai dar mokaisi ruošti valgį, ypač svarbu dažnai ragauti, nes tada pradedi jausti, kuriuo metu koks skonis pražysta“, – mokė D.Gaulytė.
Daržoves ne marinuoja, o raugina
Kadangi namuose visada yra sultinio, lietuvė dažnai verda sriubas. Jai ir namiškiams labai patinka trinta raugintų burokėlių sriuba. Jos skonis visai kitoks, negu ji būtų ruošiama iš šviežių ar marinuotų burokėlių.
Daiva dabar jokių daržovių nemarinuoja, nes įprato jas rauginti. Kaip Lietuvoje rauginami agurkai ir kopūstai, taip gali būti rauginami ir burokėliai, morkos, citrinos.
Pastarosios raugintos daržovės – dažnos ant lietuvės, gyvenančios Aliaskoje, stalo. Be šių gėrybių, Daiva ir jos šeima dažnai mėgaujasi lašiša. Ji paruošta įvairiais būdais – rūkyta, šviežiai sūdyta, kepta.
„Lašiša gali būti kepta visaip – su raugintomis citrinomis, su krapais. Iš jos ruošiu kotletukus su virtomis morkomis – pavyksta labai purūs, skanūs.
Iš lašišos paruoštas sultinys ir sriubos taip pat labai skanios. Tačiau gardžiausias valgis – kugelis su rūkyta lašiša. Aš jį vadinu Aliaskos kugeliu, man net nereikėjo jo pavadinimo versti į anglų kalbą, nes Davidas iš tėčio žino, kas tai yra“, – tvirtino D.Gaulytė.
O žuvų ikrus šeima valgo su daugeliu patiekalų – jų užbarstoma ant bulvinių valgių, kiaušinienės, salotų ir net virtų ryžių.
„Otą labiausiai mėgstu lengvai apkeptą svieste su citrina. Jūrines sraiges dažniausiai ruošiu padažui spagečiams. Moliuskus gaminu svieste su baltuoju vynu. O iš briedienos patiekalų labiausiai mėgstu troškinius ir mėsainius su fetos sūriu“, – pasakodama apie Aliaskoje ruošiamus patiekalus varvinti seilę privertė pašnekovė.
Lietuvė virtuvėje paiso sezoniškumo, pavyzdžiui, moliuskais mėgaujasi tik vasarą. Mat Daivai jų užsišaldyti nesiseka.
Taip pat tik vasarą šeima kepa lašišą lauke ant grotelių. Kepsniai čirška ant smilkstančių tuopų, kurias vandenynas išplauna į krantą, žievių. Nuostabus prieskonis“, – tikino moteris.
Visus metus šeima valgo daug daržovių – vasarą jų prisiaugina darže, žiemą mėgaujasi raugintomis.
Pasiilgsta pieno ir varškės sūrio
Artimieji iš Lietuvos Daivai gėrybių į Aliaską nesiunčia, bet ji pati jų iš gimtinės parsiveža.
„Vežuosi į Lietuvą Aliaskos gėrybių, o mainais parsivežu lietuviškų“, – juokėsi lietuvė.
Labiausiai ji pasiilgsta šviežio pieno ir varškės sūrių, gaila, kad jų nusigabenti į Aliaską negali. Bet kai Daiva būna tėvynėje, pieno produktų valgo daug.
„Ačiū Dievui, gimtinėje dar dvi kaimynės laiko karves ir mielai man paruošia sūrių. Mama prirenka ir pridžiovina baravykų, tai nuostabus prieskonis į briedienos troškinį.
Kiekvieną vasarą mamos paprašau pririnkti tokių vaistažolių, kokių Aliaskoje nėra. Tai – liepžiedžiai, čiobreliai, juodųjų serbentų lapai.
O dėdė visada man palieka savo sukto medaus, kurį bitės sunešė iš chemikalais nepurkštų pievų“, – apie gimtinės ilgesį nejučia užsiminė D.Gaulytė.
