Pradiniame etape jis paprastai būgštauja, kad sausas vynas bus labai rūgštus (ne veltui taip ir vadinasi – „sausas“), todėl pradeda nuo saldumu maloniai stebinančių vynuogių – Naujojo Pasaulio ’Shiraz’ arba Senojo Pasaulio ’Primitivo’. Taip stebėdamasis jis padaro išvadą, kad visi gąsdinimai rėmeniu yra tamsybininkų prasimanymas, o tas vynas ne toks jau ir rūgštus. Vieni ir lieka ant to paties evoliucijos kopėčių laiptelio, tačiau kitus ima kabinti abejonės.
Pamažu šviesdamiesi ir protinami labiau prakutusių draugų jie ima vis labiau sausėti – bet koks sodresnis ir saldesnis sausas vynas jų rūsyje ar lentynoje paskelbiamas persona non grata, negailestingai pravardžiuojamas uogiene, o į juo besimėgaujančius debiutantus žiūrima iš aukšto, maždaug taip, kaip operos baritonas žiūri į pradedantį reperį. Ir taip nepastebėdamas nukeliauja iki būsenos, kai tokiam vyno gerbėjui pasiūlius desertinio, jis nusipurto it musulmonas, pamatęs ispaniškų kumpių parodą.
Ir visai be reikalo. Į saldžiųjų vynų karaliją įžengiau palyginti neseniai, tačiau pradėjus joje braidžioti sugrįžti labai sunku. Tik nesupraskit manęs neteisingai – apskritai esu toks žmogus, kuris spirga iš nekantrumo visko paragauti ir viską išbandyti. Nepaisant šio avantiūrizmo, esu žanro reikalavimų gerbėjas – kas yra sausa, turi būti sausa, kas yra saldu, turi būti saldu.
Todėl šiame rašinyje saldžiaisiais vynais nevadinsime tų kadarkų ir kagorų, kuriuos mėgėjos penktadieniais išdidžiai kloja prekybos centrų kasose greta „Teleloto“ bilietų ir akcinių bananų. Kas šiuos pramoninius rašalus sugalvojo, tas ir tesivarto devintajame pragaro rate, o mes verčiau pakalbėsime apie tikruosius saldumynus.
Jų įvairovė tiesiog pribloškia. Nuo pastiprintų portveinų, marsalų, madeirų ir cheresų iki natūraliai saldžių Luaros slėnio ’Chenin Blanc’, Bordo ’Semillon’ ir ’Sauvignon Blanc’ mišinių, abipus Reino augančių rislingų ir geviurctraminerių bei, žinoma, Vengrijos tokajaus, kaip be jo.
Vieni jų už savo saldumą turi dėkoti paskutinėms derliaus nuėmimo akimirkoms, kai skinamos uogos, kiti – pelėsiui Botrytis, dar kiti – šalnoms, ketvirti – vynuogių džiovinimui ant pačių vynuogienojų ar juos nuskynus ant šiaudais išklotų grindų.
Vieni jų už savo atsiradimą turi dėkoti grynam atsitiktinumui, pavyzdžiui, kaip rislingas, kurį augino valstiečiai, neseniai parduoti naujam Vokietijos dvarponiui, gyvenusiam ganėtinai toli, o be jo leidimo jie neturėjo teisės skinti vynuogių. O kol leidimas atkeliavo, prasidėjo šalnos, uogos sušalo, ir še tau, kad nori – iš jų sunkėsi tiesiog neįtikėtinos koncentracijos ir saldumo vynas.
Kiti labiau dėkingi amžinai žmonijos kovai su rūgščiais ir greitai gendančiais vynais, kurių senovėje tiesiog nemokėta laikyti, todėl bet koks saldus skonis tapdavo kokybės ženklu.
Vieni jų, kaip tie patys rislingai, yra ganėtinai klastingi – gaivūs ir švieži, kol jauni, jie po to krinta į skonio duobę keleriems metams, kol išnyra iš jos dar po kelerių metų pasunkėję ir pasaldėję, kartais taip, kad primena labai intensyvaus skonio šokolado poskonį.
Kitus galima laikyti ištisą amžinybę, nes būtent tokajaus esencijai Robertas Parkeris kažkada priskyrė tūkstančio metų laikymo potencialą. Nejuokauju, būtent tūkstančio metų, toks neįtikėtinas yra tas vynas, kurį drąsiai galima sodinti į kosminį zondą ir siųsti kaip žmonijos pasveikinimą tolimoms civilizacijoms.
Vienus jų galima derinti tiek prie desertų, tiek prie paukštienos kepenėlių, o dar kitiems nereikia absoliučiai nieko – kaip sako bičiulis Massimo Bertoneri, kurio „Pilies kepykla“ vis dar laukia alkoholio licencijos, tai yra meditacijų vynas.
O svarbiausia – šiaip jų kartais net nereikia liesti liežuviu ar gomuriu. Tiesiog užtenka kvapo.
Ar tai būtų itališku Kalėdų pyragu – panetone kvepiantys itališko „passito“ desertiniai vynai, ar riešutais, persikais ir medumi dvelkiantys prancūziški soternai, ar mandarinus bei jazminus primenantys „trockenbeerenauslese“ iš Austrijos Burgenlando, norisi panardinti nosį į stiklą su topazo spalvos skysčiu ir jos iš ten netraukti tol, kol dar liko bent lašelis aromato.
Todėl net jeigu esate būtent tame etape, kai boditės viskuo, kas taurėje saldu, surizikuokite ir pasmalsaukite. Atsivers visiškai nauji pojūčiai.
O jeigu keliausite pas draugus į užsienį ir laužysite galvą, kokį gi suvenyrą iš Lietuvos jiems nuvežti, pabandykite Gintaro Sino Obuolių ledo vyną.
Taip, tai ne vynuogės, taip, tai ne Kanadoje pagaminti legendiniai „icewine“, tačiau tai geriausias įrodymas, kad ir mūsų vyndariai pamažu atranda pasakišką desertinių gėrimų pasaulį ir gali pateikti malonių staigmenų.
