Viena priežastis, kodėl Lietuvoje turi būti daugiau imigrantų

Kartais ateina noras parašyti ne šiaip sau kulinarinę apybraižą ar vyno paskvilį – kartais apima nenugalimas potraukis sukurpti programinį manifestą. Kuris įskeltų audringas diskusijas, skatintų pažangą, o autoriaus antkapiniam paminklui garantuotų nepatenkintų amžininkų spjaudalus.

Kol Lietuvoje nebus pakankamai daug imigrantų, tol nebus ir gerų etninių restoranų.<br>123rf nuotr.
Kol Lietuvoje nebus pakankamai daug imigrantų, tol nebus ir gerų etninių restoranų.<br>123rf nuotr.
Kol Lietuvoje nebus pakankamai daug imigrantų, tol nebus ir gerų etninių restoranų.
Kol Lietuvoje nebus pakankamai daug imigrantų, tol nebus ir gerų etninių restoranų.
A.Puklevičius.<br>T.Bauro nuotr.
A.Puklevičius.<br>T.Bauro nuotr.
Kol Lietuvoje nebus pakankamai daug imigrantų, tol nebus ir gerų etninių restoranų.<br>123rf nuotr.
Kol Lietuvoje nebus pakankamai daug imigrantų, tol nebus ir gerų etninių restoranų.<br>123rf nuotr.
Kol Lietuvoje nebus pakankamai daug imigrantų, tol nebus ir gerų etninių restoranų.<br>123rf nuotr.
Kol Lietuvoje nebus pakankamai daug imigrantų, tol nebus ir gerų etninių restoranų.<br>123rf nuotr.
Kol Lietuvoje nebus pakankamai daug imigrantų, tol nebus ir gerų etninių restoranų.<br>123rf nuotr.
Kol Lietuvoje nebus pakankamai daug imigrantų, tol nebus ir gerų etninių restoranų.<br>123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Aidas Puklevičius, „Stilius“

Apr 30, 2016, 7:40 PM, atnaujinta May 27, 2017, 1:50 AM

Kadangi diskusijas ir pažangą mėgstu, o kaip bus elgiamasi su mano antkapiu, man tuomet bus giliai po mušamuoju instrumentu, šekit. Aš esu absoliučiai įsitikinęs, kad mūsų miestams trūksta imigrantų. Ir bent jau dėl vieno aspekto – kulinarinio.

Nekalbėsiu apie multikultūralizmus tuo rizikuodamas užsitraukti politkorektiškos kairės prakeiksmus. Neminėsiu nei pavojaus tautinei tradicijai, pelnytai sulaukdamas ekskomunikos iš tų, kurių net prakaitas trispalvis.

Bylosiu kaip savimi patenkintas ir tik savo gomuriu susirūpinęs sibaritas, kuris nori gimtajame mieste skaniai ir egzotiškai paėsti, o neranda kur.

Kaip atrodo normaliame Europos didmiestyje geležinkelio stotis ir rajonas aplink ją? Pati stotis visur jau ganėtinai civilizuota – švari, kvepianti, bilietus galima įsigyti visomis įmanomomis kortelėmis, traukinių atvykimą ir išvykimą išgirsti irgi keliomis kalbomis, visur takeliai žmonėms su pakyla, didesnis policijos dėmesys ir negudrūs, bet saugūs suvenyrų kioskeliai. Kitaip tariant, artimojo ir tolimojo susisiekimo bažnyčia.

Žingsnis pro fotoelemento valdomas stiklines duris, ir peizažas pamažu ima kisti. Kaip žinome, teritorija aplink stotis niekad nebuvo paklausiausia nekilnojamojo turto plėtrai. Traukiniai turi tokią savybę bildėti, o bėgių vaizdas pro langą jokiam butui vertės nepakėlė. Todėl tokiuose rajonuose paprastai kūrėsi tie, kuriems trūkdavo apyvartinių lėšų patogesniam būstui.

Imigrantai. Su jais atkeliaudavo nenugalimas noras prasigyventi tuo, kam nereikia aukštojo mokslo diplomo, o užtenka to, ką moki ir ko mieste trūksta. Smulkūs verslai, vieni daugiau, kiti mažiau legalūs, kiti visai anapus įstatymo. Ir, aišku, noras vakarais aptarti šių projektų sėkmę prie ko nors, kas primena toli paliktą tėvynę, – gimtojo maisto lėkštės.

Kaip tokiame kontekste atrodo mūsų Vilnius? Stotis švari ir kvepianti, taškas. Įtartinos sąžinės taksistai prieigose? Dar taškas. Lengvai perkama ir parduodama meilė? Dar taškas! Galimybė prarasti piniginę ar telefoną? Irgi taškas. Etniniai restoranai? Alio, etniniai restoranai? Vietoj atsakymo – gūdi tyla, nebent etninių restoranu laikytume „McDonald’s“.

Kodėl taip yra? Kodėl netgi toliau nuo stoties esančius etninius restoranus tokiais galima pavadinti su didelėmis išlygomis? Ir tai bus be galo mandagus pasakymas, nes turkiška kebabinė, kurioje ant kiaulės ir karvės mišrūno kraunamas majonezas, bei kiniška užeiga, kurioje viskas taip pat kaip lietuviškuose patiekaluose, tik sojų padažo šiek tiek daugiau, į nacionalines knaipes visiškai nepanašios.

Ogi todėl, kad jose maitinasi daugiausia mūsų tautiečiai. Būtent imigrantai, nutūpę savo restoranus ir smukles, užtikrina, kad maistas jose būtų originalus ir autentiškas.

Vietnamiečiui neįkiši „pho“ sriubos su kiaulės šonkauliais vietoj jautienos bryzo, tajui – sriubos su batviniais vietoj citrinžo-lių ir limonijų lapų, o persui – be tikrų pistacijų.

Todėl apie tokius restoranus dygsta iš tėviškių importuotų autentiškų produktų parduotuvės, todėl juose dirba žmonės, kurie šio amato mokėsi iš savo tėvų, o ne vienos dienos turistiniuose kursuose, todėl pro jų duris virsta nepakartojami ir maloniai svetimi kvapai.

Ir kol pas mus neatsirado toji kritinė imigrantų masė, bent po šimtą individų vienam restoranui, tol mes ir toliau galėsime vangiai kramtyti sojų padažu ir natrio glutamatu padažytą kiaulę ir manyti, kad mėgaujamės „hong shao rou“.

Todėl pasvajokime apie laikus, kai būsime įdomūs ne tik turistams, sanskrito tyrinėtojams ar sovietiniams revanšistams. Kai pas mus važiuos gyventi ir dirbti svetimų ir egzotiškų kraštų žmonės, atsivežantys lengviausiai suvokiamą savo kultūros ambasadorių – skanų ir nepažįstamą valgį. Kadangi amžinai skanaujamas gintarinis kugelis vieną kartą pabosta.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.