Tinginys esu ir aš. Straipsnius rašau ir kitokia kūryba užsiimu vien todėl, kad išsisukčiau nuo kitokios, daugiau energijos reikalingos veiklos. Todėl man baisiai patinka, kai viskas yra po ranka. Kai sumanius ko nors pasitaisyti, nereikia mėsos trenktis į vieną miesto galą, prieskonių – į kitą, o garnyro apskritai ieškoti kur nors miške.
Todėl, ilgą laiką džiaugdamasis mėsos kultūros suklestėjimu nūdienos Lietuvoje, vis liūdėjau, kad nė vienas iš šių civilizacijos stebuklų neįsižiebė mano kaimynystėje.
„Gegio stalui“ įsitaisęs Užupyje, „Steak Supply“ – Gedimino prospekte, „Butcher“ – Šiaurės miestelyje, todėl ilgą laiką senamiestyje gyvenantiems tinginiams buvo likęs tik Halės turgus. Kur, žinoma, visuomet gali rasti drąsų patikinimą, jog kiauliena tikrai ne lenkiška, tačiau suieškoti kokį taikliai išpjautą ir pabrandintą jaučio antrekotą – labai jau sunkiai.
Juokauju, žinoma. Dėl gero jautienos gabalo įmanoma ir pasportuoti. Ką ten pasportuoti – dėl jo galima vilktis per pusnis ir smėlį, magmą ir plazmą, žinant, kad tavo kvesto pabaigoje laukia dešimt minučių po grotelių pailsėjęs vidutiniškai kruvinas šešių savaičių sausai brandintas diafragmos kepsnys, kuriam nieko daugiau nereikia, tik šiek tiek šviežiai grūstų juodųjų pipirų ir rupios jūros druskos.
Tačiau dar linksmiau, kai sportuoti, tam gaištant brangų laiką ir dar brangesnes kalorijas, nebereikia. Nes visiškai panosėje, šalia namų, atidaryta nauja vieta „Bon Chop“. Ji įsikūrė liūdnos istorijos pastate Vokiečių gatvėje.
Kažkada ten buvo prabangių moteriškų drapanų parduotuvė, kurios auditorija smarkiai sunyko kaulėtai krizės rankai sugniaužus mūsų BVP kaklą. Paskui ten buvo atidarytas deimantų muziejus, kuris, tiesą sakant, deimantus daugiau pardavinėjo nei eksponavo – o tai krizės metu irgi nėra sveikas dalykas. Pastaruoju metu atidaryta dar viena kavinė „Sugamour“. Garbės žodis, Vokiečių gatvėje galima atsigerti bent 12 skirtingų rūšių kavos skirtingose vietose, o nusipirkti jautuko nebuvo kur.
Bet dabar yra. Skirtingai nuo „Gegio stalui“ ir „Steak Supply“, kurie labiau draugauja su Lietuvos ūkininkais brandindami jų užaugintus limuzinų, aubrakų ir šarolė veislės raguočius, dvi šeimos, įkūrusios „Bon Chop“, seka „Butcher“ autoriaus Mhero Gevorkiano pavyzdžiu pirmenybę teikdami iš Pietų Amerikos atgabentiems angusų ir herefordų mišrūnams bei Naujosios Zelandijos avienai.
Būna čia ir lietuviškos mėsos – veršienos. Tačiau ko nerasi, tai jokio kriuksinčio prisiminimo. Klausiau – kodėl, ką jūs, ponai, turite prieš kiaules? Ar žinote, kad kažkada latviai perėjo prie kiaulienos vien dėl mūsų protėvių puldinėjimų, mat sumanūs lietuviai mitriai persivarydavo per sieną visas karves kokios Vorutos ar Pilėnų link, o kiaulės taip paprastai nepaimsi?
Ne, sako, viskas gerai, gerbiame kiaules, tačiau norime, kad čia būtų galima nuo jų pailsėti. Ir tenka ilsėtis. Ispaniškas kumpis pakabintas vien dėl vaizdo, itališkas saliamis vien iš jautienos, o ir kiti rūkyti mėsos gaminiai nekvepia nei Nif Nifu, nei Naf Nafu.
Kitas „Bon Chop“ bruožas, kurį jo įkūrėjai protingai nusižiūrėjo nuo to paties Mhero, – parduotuvė nebūtinai privalo būti tik parduotuve. Kodėl čia nepastatyti grotelių, kelių staliukų ir neiškepti alkanam mėsėdžiui jo išsirinkto išpjovos ar antrekoto gabalo?
Tai jie man ir padarė, iš pradžių supažindindami su „fillet mignon“, – baisiai švelni, tiesiog moteriška, iškart matyti, kad šis jaučio raumuo turėjo mažokai darbo. Po to su gabalėliu nugarinės, o dar vėliau ir su vadinamuoju „flank steak“, kuris pjaunamas iš diafragmos ir turi daugiau charakterio, kvapo, skonio ir ne veltui ypač vertinamas tų pačių Argentinos, Urugvajaus ar Kolumbijos jaučių piemenų, kurie dėl savo pasirinktos profesijos tikrai išmano, kas skanu ir ne taip brangu.
O desertui gavau ėrienos kotletą su šonkauliu (taip, mieli ponai ir ponios, kotletas, bent jau prancūzų supratimu, nėra tai, kas rasta šaldytuve, sumalta ir patiekta su kamufliažiniu padažu). Irgi tirpsta burnoje, irgi kone erotinio rausvumo, irgi dainuoja visais kvapais ir skoniais.
Šeimininkai prisipažino, kad šis kulinarinis posūkis juos įvarė į rimtą mįslę jau pirmąją darbo savaitę. Jie tikėjosi būsiantys mėsos parduotuve, kurioje kartkartėmis kas nors užsinorės kepsnio. Tačiau jau pirmieji lankytojai įrodė čia labiau norintys dar vieno mėsos restorano, kuriame kartkartėmis galima nusipirkti skerdienos gabalą namo. Todėl arba reikės šiek tiek kėdžių ir staliukų pristatyti, arba kitaip spręsti miestiečių ir turistų antplūdį.
Tačiau kadangi gyvenu gana arti, o kepti mėsą labiau mėgstu pats, šiomis jų problemomis sau galvos kvaršinti neketinu, nes turiu kitokios rimtos veiklos. Kaip nusiplauti nuo savęs visų vegetarų, kurie ištvėrė iki šių eilučių pabaigos, prakeikimą ir koks vynas labiau tinka prie jaučio – argentinietiškas „Malbec“ ar vis dėlto senas „Bordeaux“?
Ak, tos pirmojo pasaulio problemos...
