Pametęs galvą dėl šios šalies, jis imasi tikrų riteriškų žygių. Pradžioje perkuria savo „Gastronomikos“ restorano valgiaraštį į japoniško skonio, o kiek vėliau imasi steigti naują japoniškos sriubos restoraną.
Tas įsimylėjimas prasidėjo jam apsilankius Japonijoje. „Čia – viena geriausių pasaulio virtuvių, – sako Liutauras. – Niekas negali lygintis su japonų gebėjimu taip preciziškai ruošti maistą. Tai – tobulumo viršūnė.“
Bet tai skamba kaip Europos virtuvės išdavystė! Juk Liutauras ilgai dirbo „mišelininiame“ restorane San Sebastiane (Ispanija), kuris vadinamas Europos gurmanų sostine, nes čia yra didžiausia „Michelin“ žvaigždutėmis apdovanotų restoranų koncentracija.
Liutauras lyg vaikas ima teisintis: „Na, ką aš galiu padaryti, jei skaniausias pasaulyje kaneles kepa japonai... Nes jie jas kepa varinėse formelėse, išteptose bičių vašku.
Ką daryti, jei jų pati geriausia pasaulyje jautiena ir pačios šviežiausios žuvys. Kaip nesistebėsi nuostabiausiais ryžiais, kurių paslaptis japonai mėgina perprasti kaip europiečiai vyno. O jau jų braškės!“
L.Čeprackas prisimena, kaip Tokijuje išvydęs japoniškas braškes pamanė, kad japonai išprotėjo, – 15 braškių kainavo 60 eurų. Tačiau smalsumas jų paragauti buvo stipresnis už protą. Tad jų ir nusipirko. Tiesa, pataupė: pirko tik už 24 eurus. Ir? „Žodžiais nenusakomas skonis, – atsidūsta. – Gal tik iš močiutės lysvės nuskinta uoga gali su ja lygintis.“
O legendinė japoniška jautiena? Pasirodo, ne Kobės mėsa yra karalienė, bet Macusakos, kurios kilogramas kainuoja 850 eurų. O kur dar ką tik sužvejotas tunas, kurio ir kaina, ir šviežumas neprilygstami!
„Kelionė į Japoniją man buvo lyg kokia piligriminė kelionė į maisto šventovę, apie kurią buvau tik girdėjęs, bet visą laiką svajojau ten atsidurti“, – sako Liutauras. Pabuvo, o ką parsivežė? Norą pasidalinti japoniška emocija.
„Esu verslininkas, todėl turiu ką nors parduoti. Kadangi nesu japonas, negaliu ruošti japoniško maisto. Esu virtuvės vadovas, turintis prancūziškos kulinarijos išsilavinimą, norintis lėkštėje suderinti Europos ir Japonijos skonius“, – paaiškina.
Gal todėl jo restorano „Gastronomika“ naujajame valgiaraštyje „Japonijos įkvėptas“ nėra nei ryžių, nei žalios žuvies. Bet yra žąsų kepenėlės su japoninio ungurio spurgele ir troškintu japoniniu ridiku (daikonu), yra miso glazūruota menkės nugarinė su kremine daikono piurė, yra baltieji smidrai su kimizu padažu, yra sausai brandintos jautienos išpjova su juodaisiais česnakais ir eringiais (kitaip – karališkosios kreivabudės arba karališkieji trimitai), yra žaliosios arbatos ledai ir daugybė kitokių neišverčiamų japoniškų mandrysčių.
„Maistas – kaip muzika: niekas nenori nuolat klausytis tos pačios melodijos. Malonumas kaskart lėkštėje atrasti ką nors nauja“, – gudriai šypsosi Liutauras, modernią europietišką virtuvę pakeitęs japoniška aukštosios kulinarijos virtuve ir netrukus sugrosiantis naują maisto simfoniją savo naujajame japoniškos sriubos restorane.
* * *
Na, ką aš galiu padaryti, jei skaniausias pasaulyje kaneles kepa japonai...
L.Čeprackas
