Jau nežinia kiek laiko man dažnas rytas prasideda nuo vyno. Tik nepamanykite, kad vos prabudęs viena ranka siekiu kamščiatraukio, o kita – apdulkėjusio kolekcinio butelio. Apsaugok Viešpatie, tokia rytmečio procedūra gal ir tinka aristokratams bei degeneratams, tačiau į jų garbingą kompaniją netaikau. Ne, manasis rytas prasideda nuo naktinių aukcionų patikrinimo, kai nudžiugęs atrandi, jog laimėjai kokį nors retą butelį, arba dar labiau apsidžiaugi, kad jo nelaimėjai, vadinasi, liko pinigų nusipirkti duonos ir vandens.
Sužinojęs šias naujienas aukcionuose lendi į paštą, kur dažniausiai laukia žalčio gundytojo Martyno Žemavičiaus iš „Clos & Cru“ laiškas. Jis būtinai bus apsilankęs kokiame nors Bordo ar Burgundijos rūsyje, išlupęs iš gamintojo kelias dėžutes retenybių ir dabar paplonintu balsu laiške siūlo jų įsigyti, kol kiti neišgraibstė.
Taip buvo ir šįkart. Tik pasiūlymas buvo neįprastas. Martynas tvirtai ir kategoriškai pranešė, kad vasara būsianti karšta, todėl praleisti ją neapsirūpinus rožinio vyno atsargomis būtų tas pat, kaip eiti prieš gamtą. Ir lyg tarp kitko užsiminė, kad turįs atitinkamų dovanų iš Provanso, kurios praėjusiais metais išsilakstė po užsakovus greičiau nei bilietai į „Radiohead“ koncertą, todėl jeigu nenoriu pavėluoti, turiu paskubėti.
Ir tada aš susimąsčiau, koks santykis tarp manęs ir rožinio vyno? Tarp mano draugų ir to paties rožinio vyno? Ogi menkas. Ir jausdamas, kad šitokio vakuumo gamtoje palikti nedera, nutariau padaužyti kelis „rose“ prikabintus mitus.
1. Rožinį vyną gausime sumaišę raudonąjį ir baltąjį
Techniškai tai įmanoma padaryti, tačiau su tikru „rose“ jį sies tik spalva. O tikrovėje jis gaminamas tik iš raudonųjų vynuogių. Tuo nesunkiai galima įsitikinti įsispitrijus į etiketes, kurios mums paslaugiai praneša, kad šis yra iš ’Cabernet Sauvignon’, šis iš ’Grenache’, o tas – netgi iš ’Malbec’. Visa paslaptis ta, kad vynuogių sultims, kurios visuomet baltos, su odelėmis, kurios šiuo atveju visuomet raudonos, leidžiama draugauti tik kelias valandas, na, vieną dieną. Ir to užtenka, kad skystis nusidažytų taip Barbės mėgstama spalva.
2. „Rose“ yra labai silpnas
Apsibrėžkime, ponai, kas yra silpnas, ir kas, ponios, yra stiprus. Viename spektro gale padėkime pačius silpniausius įmanomus vynus, sakykim, kokį Mozelio rislingą ar putojantį „Lambrusco“, o į kitą sukraukime pačius stipriausius – kokį Kalifornijos zinfandelį, australišką širazą ar, kaip man kažkada rodė vienas prekijas Vyno dienose, tą patį „Merlot“ iš Azerbaidžano, kuris buvo net 16 proc. stiprumo. Taigi „rose“ dažniausiai būna kažkur per vidurį su 10–11 proc., nors kartais gali užlipti ir iki 14,5 proc.
3. Rožinis vynas yra pigus birzgalas
Maža kaina toli gražu nereiškia, kad vynas automatiškai yra blogas. O faktas, kad rožiniai tikrai nesprogdina piniginių ir bankų, toli gražu nereiškia, jog visi jie yra biudžetiniai variantai. Šiuo metu beveik 15 proc. Provanso gamintojų gamina tikrai nepigų vyną ir yra pasiruošę visomis savo pilimis atsakyti už jo kokybę.
„Chateau d’Esclans“, „Domaine Tempier“ ir į juos panašūs kainuos nuo 40 iki 80 eurų už butelį ir bus verti kiekvieno cento. Tuo patikės kiekvienas, nors akimirką paklaidžiojęs po aviečių, braškių, greipfrutų, arbūzų ir netgi saldžių melionų kvapus, kurie dvelkia iš rožinių taurių.
4. Rožinis vynas yra saldus
Jeigu kada nors skaitėte mano skundus ir priekaištus šiame žurnale, jau žinote, kad žodis „saldus“ man tikrai nekelia prastos nuotaikos viename sakinyje su žodžiu „vynas“. Tačiau tuos, kurie dar serga tokiomis alergijomis, užtikrinsiu, kad „rose“ būna visoks – nuo saldaus iki sauso.
Ir vis dėlto būtent sausas jis būna pats kompleksiškiausias ir labiausiai vertas prieš tai buvusiame punkte minėtų kainų. Būtent tada jame ima mainytis subtilios natos, įvairūs skoniai ir poskoniai, būtent tada jis nustoja būti tiesiog vasaros kompotu ir gali ne tik pradėti, bet ir užbaigti sėkmingą vakarą kur nors sodybos verandoje.
5. Rožinį geria tik moterys
Kaip jau supratot iš šio komentaro pradžioje cituoto elektroninio laiško, mano bičiulis Martynas, siūlydamas savo Provanso laimikį, tikrai nenori įžeisti mano vyriškos savivertės.
Kaip jos nekvestionuoja ir baskai, kurie turi tokią tradiciją, vadinamą „Pateo“. Tradicija labai paprasta: vieni vyrai, be jokių antrų pusių, šokinėja iš vieno baro į kitą, pasakoja visokias vyriškas istorijas apie žvejybas, medžiokles ir automobilius, kiekviename bare išlenkdami tik po vieną stiklą vyno. Kokio? Taip, atspėjote, rožinio. Ir dėl to visiškai nesijaučia sumoteriškėję.
Todėl meskite iš galvos visus stereotipus ir darykite tai, kas artėjant vasarai yra vasariška. O lašelis atšaldyto rožinio vyno karštą vakarą tokius stereotipus daužo geriau nei buldozeris.
