Ir ne bet kada, o per artėjančias visų vyno gerbėjų Jonines, Žolinę ir Kalėdas vienu metu – „Vyno dienas 2016“.
Nežinau, kiek žmonių išbandė šiuos patarimus, tačiau dar kol kas nepasitaikė, kad kas nors imtų rašyti graudžius laiškus iš ligoninės ar vienuolyno, kur pateko juos išbandę.
Todėl manau, kad tai suteikia pasitikėjimo mandatą pažerti ką tik iškeptų pasiūlymų ir perspėjimų.
1. Ko nereikia neštis į Vyno dienas? Savo taros. Kartu su bilietu gauni ir taurę, kurią vartai tarp pirštų, žaidi joje atsispindinčiais saulės šūksniais, savo fizionomijos atvaizdais ir netgi ragaujamo vyno spalvomis.
Aišku, yra žmonių, kurie netgi į tolimų giminaičių laidotuves ar artimų draugų krikštynas vaikšto su savo taurėmis. Sukrautomis į specialiai padirbdintą lagaminėlį, kuriame savo vietą žino ir draugiškai drybso taurės, skirtos šampanui, „Pinot Noir“ ir Bordo, tačiau, patikėkit, išsiversti galima ir su festivaline.
2. Kur nereikia brautis per Vyno dienas? Prie stendo, kur prisirinkę pernelyg daug žmonių. Stovėti eilėje – be galo varginantis dalykas, nebent ten stovima kartu su seniai matytais draugais, su kuriais kaip tik nutiko proga aptarti nūdienos aktualijas ir pasidžiaugti vyno kultūros klestėjimu.
Tačiau šiaip galioja esminė taisyklė – viso vyno neišragausi, visose eilėse neatstovėsi. Jeigu jos laikytųsi daugiau žmonių, eilių prie stendų nebūtų – visi išsiskirstytų ten, kur laisviau.
3. Ko nedera praleisti per Vyno dienas? Renginių ir reginių. Sakysime, šių eilučių autorius ten atskleis tiek tikras, tiek pramanytas vyno paslaptis paskaitoje „Vynas ir kraujas“. Ne, joje nebus nieko nauja apie triuką, kurį per vestuves Galilėjos Kanoje parodė Jėzus Kristus, pavertęs vieną skystį kita substancija.
Tai bus pasakojimas apie nusikaltimus, kuriuose vienaip ar kitaip figūravo vynas. Vienose iš jų jis buvo pasirinktas kaip nusikaltimo įrankis, kitose – kaip bausmės instrumentas, o trečiose – tiesiog kaip kultūrinis fonas.
4. Ką draudžiama sakyti per Vyno dienas? Griežtai formaliai tai niekas nėra draudžiama, nes žodžio laisvės mūsų šalyje niekas nepanaikino, ir, tikėtina, ateityje taip pat nepanaikins, nors bandymų vis dar pasitaiko. Laikykime tai greičiau gero tono perspėjimu, pagal kurį nedera tomis dienomis „Litexpo“ garsiai rėkauti: „O aš tai vyno burnon neimu, šleikščiai rūgštus birzgalas.“
Arba: „O užkandai turite ko nors riebesnio ir sūresnio?“
Arba: „Madam, jūsų akys panašios į „Chardonnay“ ežerą, kuriame taip malonu skęsti.“ Nors ne, pastarąją frazę gal ir galima pavartoti. Rizikuojant, žinoma.
5. Kaip puoštis einant į Vyno dienas? Patarimas, žinoma, aktualesnis moterims, nors šiais metroseksualiais laikais ir dažnas vyras domisi, kokios spalvos – seno tokajaus ar jauno rislingo – batus madingiau priderinti prie savo šventinės eilutės.
Atsakau klausiantiems – jeigu esate raudonojo vyno gerbėjas, geriau vengti labai šviesių spalvų. Kadangi ant jų labai matyti tokio vyno dėmės. O jų prisigaudyti visiškai nesunku, nes tai alkūnę kas stuktelės, tai besijuokiant ranka sudrebės, tai dar kas nors.
Geriausias būdas staigiai išsivalyti tokią dėmę – viską apibarstyti druska ir kantriai pasėdėti valandą.
Alternatyva – kačių pakratas, kurio Vyno dienose vargu ar rasite.
6. Kaip patekti į Vyno dienas? Kadangi jos vyksta „Litexpo“ rūmuose, nukakti savomis kojomis toloka. Noriu atgrasyti nuo kelionės savu transportu – netgi žinoviškai spjaudant visą vyną lauk, vis tiek šiek tiek gali užsilikti organizme. O tada – sveika, policija, sveikos, promilės, ir sudie, vairuotojo pažymėjime bei švari reputacija.
Todėl geriau naudotis visuomeniniu transportu (pernai netgi specialus nemokamas autobusiukas kursavo), taksi ar tokiomis naujovėmis kaip „Uber“. Žinoma, visuomet galima susikooperuoti ir su savimi pasiimti absoliutų abstinentą, kuris kantriai pavairuos.
7. Kaip jaustis pasibaigus Vyno dienoms? Maišyti savo kūne palengvėjimą su nuoskauda. Palengvėjimą – dėl to, kad nosis ir gomurys atsigaus nuo nežmoniškais kiekiais atakuojančio vis naujo vyno. Nuoskaudą – todėl, kad Vyno dienos vyksta tik kartą per metus.
Antra vertus, jeigu jos vyktų dažniau, tai ar jų taip lauktume? Vargu.
Taigi iki pasimatymo kur nors kamputyje, kur sėdėsiu ir aš, tirštai apsibarstęs kelnių kelius druska.
