Pirmą kartą mūsų šalies istorijoje Gero maisto akademija kartu su „Švyturiu-Utenos alumi“ nutarė rinkti 30 geriausių restoranų. Tai daro garbinga komisija ir ne tokie garbingi maisto rašeivos, tokie kaip aš.
Organizatoriai, žinodami, kad esame ne tokie garbingi ir linkę parsiduoti už gardaus maisto šaukštą, toje pačioje anketoje ne mažiau primygtinai prašo pasižadėti balsuoti garbingai. T.y. neatiduoti savo vertingo balso už restoraną, su kuriuo vertintoją, t.y. mane, sieja nuosavybės, darbo santykių ir giminystės santykiai.
Tai ir darau čia dėdamas ranką ant skrandžio ir prisiekdamas, kad gyvenime nesu turėjęs, neturiu dabar ir neplanuoju ateityje įsigyti jokio restorano. Taip pat joks restoranas dar nėra padaręs tokios baisios klaidos mane įdarbindamas (viename kadaise yra dirbęs mano pusbrolis, tačiau jam pabodo ir jis nutarė, kad teisininko karjera gal mažiau kvapi, bet bent jau nereikia tiek stovėti priešais viryklę).
Apskritai jokiai maisto įstaigai nerekomenduočiau manęs įdarbinti net tada, jei ateičiau žadėdamas aukso kalnus ir paploninęs liežuvį.
Pirma, gaminti aš tarsi ir moku, tačiau labai nemėgstu priekabiai laikytis recepto, todėl vieną dieną mano plovas būtų panašesnis į iranėnų, o kitą – į Ferganos.
Antra, esu susipykęs su vaizduojamuoju menu, todėl serviruoti irgi nemoku. Ir pagaliau trečia – nesugebu ilgai būti virtuvėje: kartą joje iškepęs kelis kilogramus stintų draugų kompanijai atsikračiau bet kokio noro žiūrėti į jų pusę keleriems metams.
Giminystės santykių su restoranais irgi neturiu (tikiuosi, kad čia turimi tokie santykiai su jų darbuotojais ar savininkais, nes susigiminiuoti su plytų ir tinko pastatu būtų ganėtinai sunku techniškai). Ir labai gerai, kad nebuvo paprašyta deklaruoti draugystės santykių, nes tada būtų daug kebliau. Nors neturiu nė vieno vaikystės draugo ir mirtino bičiulio, kuris šiuo metu artų kulinarinius dirvonus, nėra ko slėpti, pažįstų jų nemažai, o su kai kuriais santykiai ir visai šilti. Todėl jeigu turėčiau ir tokius žmogiškus interesus paskelbti, liktų tik nusišalinti ir palikti balsavimą jokių draugų neturintiems sociopatams.
Kadangi taip nėra, žiūrinėju tą sąrašą ir svarstau, kurie vis dėlto pateks į laimingųjų trisdešimtuką, kas bus jo viršūnėje, o kas apačioje. Ir kaip tai pasikeis kitąmet, nes šį garbingą pratimą ruošiamasi kartoti nuolat.
Ir, aišku, tikiuosi, kad pas mus nenutiks tokių dramatiškų istorijų kaip Prancūzijoje, kur Bernard’as Loiseau nusišovė bijodamas, kad jo restoranui ims ir nubrauks trečią „Michelin“ žvaigždutę. Beje, panaši istorija visai neseniai pasikartojo Šveicarijoje.
Mūsų šalyje garsių virtuvės vadovų tikrai nėra tiek daug, kad galėtume leisti sau žarstytis tokia melodramine reakcija į antpečių dalybas. Tačiau tikrai norisi tikėti, kad jų daugės ir jie dauginsis geometrine proporcija, skatinami šios iniciatyvos ir vis didėjančio virtuvės vadovo profesijos prestižo.
Proporcija, aišku, kol kas dar ne geometrinė, tačiau žmogui, kuris vakarieniauti į restoraną eina kartą per savaitę, ir taip jau gana grėsminga. Vartydamas šį sąrašą radau nemažai tokių, kurie atidaryti tik pernai ar net šiemet.
Ir tai nenuostabu, nes vien per pastarąjį mėnesį ar net savaites Vilniuje buvo užpildytos dar trys gastronominės nišos. Norėjau parašyti, kad keturios, tačiau „Tapas“ J.Basanavičiaus gatvėje tarsi ir atidarytas, bet tarsi dar ne su visu valgiaraščiu, tarsi dar tik šildo raumenis prieš tikrą startą, tai tuščia jų, bus galima parašyti tada, kai bus apie ką parašyti.
Pirmiausia Pylimo gatvės pabaigoje įsikūrė tajų restoranas „Phun Kee Duck“, tuo gražiai pratęsdamas „Vai Thai Tau“ debiutą. Tailando virtuvė buvo kone kriminališkai ignoruojama mūsų viešojo maitinimo, todėl džiugu matyti du dalykus. Pirma, kad mažėja tokių akibrokštų sveikam protui ir sočiam skrandžiui, antra, kad stoties rajonas vis labiau prakunta ir maisto panūdusį hipsterį jame sutiksi daug dažniau nei nelegalaus sekso išsiilgusį provincijos valdininką.
Kitame anksčiau buvusiame kulinarijos aklagatvyje irgi maloni naujiena – „The Owls“, kurie kol kas vieninteliai sau leidžia iškylauti ne tik sekmadieniais ir pirmadieniais, kaip daro daugelis naujų vietų, bet ir visas tris dienas per savaitę. Žmonių atsiliepimai teigiami, tai negali nestebinti, nes šis restoranas atidarytas Gedimino prospekte, netoli Seimo, o tai tikrai nėra pati geriausia vieta.
Dieną ten dar gali prisivilioti biurų planktono, tačiau vakarais ten gali užklysti nebent STT agentas, medžiojantis korumpuotą politiką. Arba pats politikas, pavargęs nuo agento priekabiavimo. Tačiau dabar, atrodo, „The Owls“ surems pečius su „Dine“ ir „Salvete City“ ir visi kartu trise gaivins šią pagrindinę sostinės gatvę.
Ir pagaliau trečioji naujiena – Liutauras Čeprackas atidarė seniai žadėtą restoraną „Ramenas ir pagaliukai“. Tai jau trečiasis jo projektas ir net pavydu taip rašant – akivaizdžiai toks pat sėkmingas.
Pasrėbti japoniškų makaronų sriubos žmonės plaukia tuntais, sultiniai išvirti su didele pagarba valgytojams ir mėsai, patys makaronai štampuojami iš Japonijos atsivežtoje mašinoje, todėl, tfiu, tfiu, tfiu, gerai, kad Liutauras šiek tiek pasivėlino su ramenais. O tai būtų žmonės įtraukę jo naują ekspromtą į 30 geriausių sąrašą greta jau veikiančių „Gastronomikos“ ir „MEAT“, ir ką tada man būtų reikėję daryti? Nebalsuoti už visus tris, nes ne kartą esame pastebėti mieste įtartinai besišnekučiuojantys? Laimei, dabar reikės nebalsuoti tik už du.
Žodžiu, restoranai pas mus geri ir viskas eina tik geryn. Jeigu dar ten pat judės valgytojų ir rašančiųjų apie tai pažanga, apskritai stosis rojus Žemėje, kuriam vien trisdešimties geriausiųjų neužteks.
