Apie tai pasakoti neapsimoka, nes nėra didesnio entuziazmo už tą, su kuriuo davatka griebiasi eilinio kryžiaus žygio. Ir stoti jai skersai kelio yra tas pat, kaip bandyti gležnomis rankutėmis stabdyti lokomotyvą. Jau susitaikiau su tuo, kad anksčiau ar vėliau rašiniai apie vyną bus paskelbti už įstatymo ribų, senus ir pageltusius jų rinkinius konspiraciniuose butuose sklaidys ateities disidentai, o patys drąsiausi jų naktimis ant fasadų paišys „Burgundiškas – jėga!“. Ir po to bėgs mėtydami pėdsakus nuo moralės policijos.
Geriau papasakosiu apie naujausius įvykius, kurie mane įkišo į nemenką kognityvinį disonansą. Mat per vieną dieną teko dalyvauti dviejose akistatose su geru vynu už dar geresnę kainą.
Pakvietė mane į „Penfolds Masterclass“, kur šis Australijos vyndarys pristatė savo produktų portfelį. O jo viršūnėje puikavosi vienas paslaptingiausių ir labiausiai legendomis apipintų Naujojo pasaulio „Grange“. Jau kelintus metus jis nuolat papuola į geriausiai įvertinto planetos vyno dešimtukus, kartais juose ir karaliaudamas, gretinamas jis su tokiomis Bordo pasakomis kaip „Chateau Haut Brion“, „Chateau Margaux“ ar „Chateau Latour“.
Šis širazas daromas iš įvairiausiuose vyndariui priklausančiuose plotuose surinktų vynuogių, kiekvieną porciją ragaujant ir spėliojant, atitinka jis „Grange Bin 95“ charakterį ar ne. Todėl galima mane suprasti, kad taurę link lūpų kėliau kone dievobaimingai, ragaudamas ir tikėdamasis, jog tuoj prasivers dangaus vartai ir aš pakilsiu link jų lydimas arfų ir mandolinų choro, o angelai mėtys man po kojomis saldynmedžius, kiniškus prieskonius, vanilę, trumus, kolamedžius, kavą ir dar kitokius dalykus, kuriais skleidėsi jo aromatas.
Tačiau ant nuodėmingosios žemės mane nutupdė draugo klausimas, kurį jis uždavė po to, kai šiais įspūdžiais pasidalijau feisbuke. „600 eurų? Ar vertas?“ Ir aš susimąsčiau. Ar apskritai vynas gali būti vertas tokių pinigų? Užmirštant filosofinius pasvarstymus, kad jeigu yra žmonių, kurie tiek moka, vadinasi, vertas.
Antrą kartą tūptelėjau į panašią dilemą tą patį vakarą, kai interneto aukcione pamačiau, jog pažįstamas beuždaromas viešbutis Vokietijoje toliau parceliuoja savo gėrybes. Paveikslus, kilimus ir, aišku, vyno rūsį. O jame – 1988 m. „Jacques Selosse Blanc de Blanc Grand Cru“. Ąžuolu kvėpuojantis, standus ir galingas, daugiau Burgundiją nei Šampanę primenantis egzempliorius.
Iki aukciono pabaigos buvo likę 14 minučių, o kaina tarsi nusistovėjusi ties 120 eurų. Tai pamatęs mano bičiulis kone persižegnojo ir tiesiog įsikibo į mano mobilųjį telefoną, kurio ekrane švietė šie įstabūs skaičiai. Ar žinai, kad pažįstu kolekcininką, kuris sumokėtų tūkstantį eurų už tokį butelį, rėkė jis, tokių laisvai bevaikštančių planetoje likę gal dvidešimt, statyk penkis šimtus, o po to žiūrėsime. Neparduosime, tai išgersime, neišgersime, tai paliksime rūsyje gulėti ir vėliau parduosime, kai jų liks tik dešimt, o kaina dar labiau pakils.
Stebuklas, aišku, nenutiko, tokių išminčių kaip mes buvo ir daugiau, butelis nukeliavo nežinoma kryptimi už 700 eurų, o aš vėl susimąsčiau. Tik šįkart ne apie tai, kiek koks vynas yra vertas, o daugiau apie paskaitą, kurią teko skaityti pastarosiose Vyno dienose. Joje ilgai pasakojau, kiek dabarties pasaulyje plaukioja padirbto vyno, Kinijoje, kalbama, kone penktadalis vietos milijardierių supirktų garsiausių vardų yra netikri, garsiausi skandalai vyno diskurse – būtent apie padirbinėjimus ir t.t.
Ir kaip ryžtis mokėti tokius pinigus už butelį, kai žinai, jog Rudy Kurniawanas, vienas garsiausių sukčių vyno istorijoje, buvo netgi receptų prikūręs. Kaip, sakykim, padirbti tokį stebuklą kaip 1945 m. derliaus „Chateau Mouton-Rotschild“. Ogi labai paprastai. Pusbutelis 1988 m. „Chateau Cos d’Estournel“, ketvirtis butelio oksiduoto 1990 m. „Chateau Palmer“ ir dar ketvirtis elementaraus kalifornietiško „Cabernet Sauvignon“.
Kuo tada tikėti žmogui, kuris pasiruošęs atsisveikinti su dideliais turtais, kad pasidžiaugtų vyno lobynu?
Ir ilgai mąstęs atradau tris geležines taisykles, kurios tinka visiems vyno gyvenimo atvejams.
1. Su palyginti šviežiu derliumi gali elgtis drąsiai. Dauguma gamintojų tai mikrolustus paslepia po kontraetikete, tai unikalų butelių žymėjimo būdą yra sugalvoję, tai dar kokį nors velnią. Faktiškai, jeigu tai nesenas derlius, policija butelio kelią gali atsekti nuo gamintojo rūsio iki taromato, į kurį jį nunešė, tačiau savo užstato taip ir neatgavo laimingas pirkėjas. Taigi manasis 2011 m. „Grange“ būtų buvęs tikrai saugus variantas (aišku, nei už jį mokėjau, nei ką, dėkoju „Penfolds“ už kvietimą pasivaišinti).
2. Padirbinėjami tik patys garsiausi vardai. Pavyzdžiui, iš Bordo – „Chateau Petrus“, „Chateau Lafleur“, „Chateau Trotanoy“, „La Mission Haut Brion“, „Lafite“, „Latour“, „D‘Yquem“. Ir tai ne visi, o tik legendinių derlių. Todėl rizikinga tik eikvoti pinigus dėl garsių vardų. Čia kaip ir dėl galanterijos: pirkdamas niekam nežinomo gamintojo būsi tikras, kad perki originalą, o gviešdamasis „Prada“ ar „Salvatore Ferragamo“ turėsi dukart pagalvoti, už ką moki.
Todėl jeigu sumąstei šitaip investuoti savo loterijos Aukso puodą, iš pardavėjo reikalauk originalaus čekio, kitų įmanomų popierių, galų gale susisiek su gamintoju ir pasitikrink, ar tais metais jis apskritai nuėmė derlių (R.Kurniawanas, beje, ir įkliuvo per tokią klaidą, atradęs vienam burgundiškam vynui tokius metus, kai jo niekas ir nedarė).
3. Pirkdamas vyną, kainuojantį iki 100 eurų, visuomet būsi saugus, kad niekas nesitepliojo rankų jį padirbinėdamas. O ir džiaugsmo jis suteiks ne mažiau nei baisiausiai įkainota brangenybė, nes ne viskas auksas, kas taurėje žiba.
