Lygiai kaip per garsųjį „Berno stebuklą“ 1954 m., vokiečiai finale įveikė vengrus. Pakeliui įveikę italus ir slovėnus, savo komandoje jie turėjo tik tikrus vyndarius. Vienintelis treneris buvo tikras futbolo profesionalas Erichas Rutemölleris, kurio vienintelė sąsaja su vynu... tiesiog ta, kad jis jį mėgsta.
Prisiminiau šį faktą todėl, kad dabar vyksta Europos futbolo čempionatas, o kadangi jis vyksta Prancūzijoje, tai kaip čia nepafantazuosi apie futbolo, maisto ir vyno derinimą. Iš pirmo žvilgsnio užduotis tarsi ir paprasta. Sakysime, susitinka Ispanija ir Kroatija. Ką gi, gaminame paeliją (banalu, bet pirmas ispaniškas patiekalas, šaunantis į galvą), atsikemšame butelį baltojo „Albarino“ ir taip praleidžiame pirmąjį kėlinį.
Antrajame, vėlgi nenukrypdami nuo jūrų gėrybių temos, gaminame juodo rašalo spalvos kroatišką daugiaryžį, kurį jie vadina baisiai paprastai – „crni rizot“, arba tiesiog juodais ryžiais. Ir užgeriame jį vynu, kurio pavadinimas panašiai neištariamas „Grk“. Garbės žodis, gal tik čekų kalba yra šykštesnė balsių. Ir taip praleidžiame pusantros valandos, kartu ginčydamiesi, kas geresnis saugas – Iniesta ar Modričius. Ir pabaigoje kulinarinę pergalę priteisiame tai tautai, kuri nugalėjo ir futbolo aikštėje.
Po to mūsų laukia kas? Čekai prieš turkus? Irgi nėra nieko paprasčiau. Toliau turėsime tęsti vegetarišką temą, nes gero raudonojo vyno, tinkamo prie mėsos, Čekijoje rasime sunkiau nei padoraus baltojo. Nors galime apskritai atsisakyti vyno ir pereiti prie alaus. Juoba kad ir turkai jo pasigamina, ir visai priimtino. Klupdome ant stalo bokalą „Budejovicki Budvar“, o šalia „svičkova na smetane“, mūsiškai tiesiog marinuotą mėsą su grietinės padažu. O antrajam kėliniui – „Efes Pilsen“ butelį ir iešmą Adanos kebabo.
Argi ne šventė skrandžiui, gomuriui ir akims? Juk visos šalys, dalyvaujančios „Euro 2016“, yra sukūrusios šį tą ne tik futbolo aikštėje, bet ir virtuvėje.
Žinoma, kuo toliau į šiaurę, tuo pasirinkimas mažėja. Sakysime, „hakarl“, arba garsusis islandiškas pūdytas ryklys, yra gyva egzotika, tačiau labai tikėtina, kad ir valgysite jį, ir futbolą žiūrėsite vieni. Mat skoniu šiek tiek primenantis labai pagyvenusį sūrį, jis jį primena ir kvapu, tik dar dar temperamentingesniu. O nacionalinis gėrimas „Brennvin“ iš vyno tik tą tolimą gramatinį santykį ir teturi, nes tai paprasčiausia bulvių ir grūdų salyklo degtinė, pagardinta kmynais. Vartoti ją ištisas 45 minutes, kol trunka vienas kėlinys, pavojinga.
Žinoma, su tokiomis kulinarijos ir futbolo srityse pagarsėjusiomis tautomis kaip prancūzai, ispanai ar italai pasirinkimo problemos nebus. Jos gali ir iki finalo žygiuoti (žinoma, deja, tik dvi, o ne visos trys), kiekvienam mačui surasti ir naują patiekalą, ir neragauto gėrimo, vyno, alaus ar dar ko nors.
Netgi vynu nepasigirs tik keturios šalys iš visų 24 dalyvaujančių – toji pati Islandija, Švedija, Airija ir Šiaurės Airija. Visos kitos tikrai ras ką pasiūlyti ant jūsų vejos, atsiprašau, stalo. Netgi tokios, kurių visiškai neįsivaizduojame kaip vyndarystės šalių, pavyzdžiui, Rusija ar Anglija, tikrai gali nustebinti. Kaip mane ir draugus kadaise nustebino Krasnodaro krašte pagamintas Bordo vynas arba dar labiau putojantis angliškas „Nyetimber“ – dėl jo būtume davę galvą nukirsti, kad čia autentiškas prancūziškas šampanas.
Bet...
Visuomet ateina laikas šitam nelemtam „bet“. Futbolas nelabai linkęs draugauti. Nei su maistu, nei tuo labiau su alkoholiniais gėrimais. Ir ne dėl tos priežasties, kuri vadinama „girti ir prisidirbę sirgaliai“. Į juos buvo galima apsčiai prisižiūrėti šiemet kriminalinėse kronikose ir policijos suvestinėse. Tiesa, jų atveju gal ne gėrimų kokybė buvo kalta ir netgi ne kiekis, o tiesiog bendras požiūris į gyvenimą.
Tačiau futbolas nemėgsta koncentraciją gadinančių svetimkūnių. Jeigu vyksta toks mačas, kuris įtraukia kiekvieną žiūrovo esybės ląstelę, viskam kitam paprasčiausiai nebelieka nei laiko, nei dėmesio. Kokia prasmė šeimininkauti kuriant vis naujus receptus, kam reikia ilgai dekantuoti kolekcinį vyną, jeigu nejusite nei maisto skonio, nei vyno poskonio?
Dar blogiau, kad visa galva ir kūnu sulindus į televizoriaus ekraną ir nervingai rėkiant: „Kairėn, kairėn duok pasą, asilo galva tu!“ – pradedama nebejausti ir kiekio. Į burną kilogramais keliauja tai, ko įprastu metu jums niekas neįsiūlytų.
Jeigu netikite, atlikite eksperimentą – artėjant lemiamai baudinių serijai padėkite priešais tikrą aistruolį sumuštinių, suteptų šlapiu kačių ar šunų ėdalu. Sulapnos net nepastebėjęs. O užsigerti pasiūlykite kokių nors prabangių surūgusių burokėlių sulčių ir žolelių trauktinės kokteilių. Išmauks ir dar paprašys keikdamasis, kad jo komandos kapitonas ką tik paleido dar vieną smūgį dievui į langus.
Todėl nuolat kemšantis ir to nepastebintis futbolo sirgalius gali čempionatą užbaigti su keliais papildomais kilogramais kelnėse. O lygiai taip pat energingai užsigeriantis jo kolega, visas 90 mačo minučių maukiantis it ištroškęs kupranugaris, nesijusti apgirtęs, tačiau po paskutinio teisėjo švilpuko visas išgertas alkoholis jam staiga taip smogs į smegenis, kad jis spės tik atsistoti, surikti „Varom! Auksas!“ ir vėl kris kaip pakirstas.
Todėl visi anksčiau paminėti eksperimentai derinant komandos stilių su atitinkamais valgiais ir gėrimais galimi tik tada, jeigu jums šis čempionatas yra labiau teorinis pratimas, nes jūsų dievinama komanda į jį nepateko. Tada gal ir kilogramai neužklys, ir laipsniai nepaklaidins. O visais kitais atvejais nuklokite stalą prieš televizorių salotų lapais ir vandens stiklinėmis. Ir atsiduokite futbolui.
