Jeigu būčiau nusiteikęs filosofiškai, o ypač jei ir su burbuliuojančia taure rankoje, imčiau ilgai ir painiai dėstyti, kad šampano kaina priklauso nuo momento, kada jis buvo atkimštas. Labai tikėtina, kad brangiausias bus iššautas ypač svarbios sutarties proga, gimus pirmam sūnui, švenčiant dievinamos komandos pergalę ar išgirdus tos vienintelės moters „taip“. Čia jau lemia charakterio tipas: karjeristo ar romantiko.
Būdamas ciniškos būsenos niauriai atšaučiau, kad kaina toli gražu negarantuoja kokybės, o tik parodo, ką žmonės pasiryžę mokėti už savo lūkesčius ir emocijas. Ir iškart į tą pačią šiukšlių dėžę išpilčiau tokius valstybinius biudžetus sprogdinančius stebuklus kaip „Gout de Diamants“, nes juk labai nesunku ant butelio užtupdyti 19 karatų deimantą, prie jo 18 karatų aukso ornamentą ir už tai iš susidomėjusio pirkėjo paprašyti 2 milijonų eurų.
Tačiau vis dėlto tinginystė, filosofija ir cinizmas mane lanko retai, tad ir šiandien tiesiog pasistengsiu suprantamai ir trumpai išdėstyti, už kokį šampaną verta mokėti astronominius pinigus (tiems, kurie jų turi ir jau pristigo idėjų, kur juos išleisti), o už kokį – nelabai.
Tarp tokio šampano būtinai atsiras 1907 m. „Heidsieck“, kurių du tūkstančiai nuskendo Baltijos jūroje, kai pas carą Nikolajų II keliavusį laivą torpedavo vokiečiai. Pasirodo, Baltijos jūros dugnas yra ideali vieta vynui laikyti, nors temperatūra čia ir žemesnė, nei rekomenduojama. Antra vertus, gal būtent todėl šis šampanas ir kito šiek tiek lėčiau ir iki šių dienų išliko visiškai geriamas. Tai man patvirtino keli mano draugai, susimetę kartu ir įsigiję vieną tokį butelį aukcione. Beje, linksmas faktas – Suomijos vyriausybė po tokių aukcionų susizgribo – bandė paskelbti šį šampaną archeologine vertybe ir susigrąžinti išparduotus butelius. Tačiau be jokios sėkmės. Bet kokiu atveju šis šampanas tikrai suteiks daugiau malonumo negu šalia Alandų salų irgi iš dugno išžvejoti XIX a. trečiojo dešimtmečio „Veuve Clicquot“.
Tarp jų atsidurtų ir legendinio 1928 m. derliaus šampanas. Tų metų „Krug“ ilgą laiką buvo aukcionų rekordininkas, 2009 m. Honkonge jis buvo parduotas už 15 tūkstančių eurų. O tų pačių metų „Pol Roger“ yra vienintelis gavęs 100 balų įvertinimą iš Richardo Juhlino, paties geriausio šampano žinovo, kada nors vaikščiojusio, beje, ir tebevaikštančio mūsų žeme.
Apskritai jeigu pažvelgsite į įvairių interneto puslapių sudaromus brangiausio šampano dešimtukus, ten nuolat rasite tiek „Krug“, tiek „Salon“ butelių. Tai gali būti ir „Krug Grand Cuvee“, kuris sumaišomas iš kelių dešimčių geriausio derliaus vynuogių rūšių, ir „Krug Clos d’Ambonnay“, vienintelis toks tik iš „Pinot Noir“, auginamų mažyčiame vynuogyne, padarytas šampanas, ir „Krug 2000 Clos du Mesnil“, irgi iš mažyčiame sklype augančių „Chardonnay“.
Dėmesio ir pinigų vertas ir 1914 metų derliaus šampanas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Paryžiaus link pradėjus veržtis vokiečiams, kone visa Šampanė netrukus atsidūrė jų rankose, o per didžiausią miestą – Reimsą – ėjo fronto linija. Nieko nuostabaus, kad vyndariai suskubo skinti vynuoges anksčiau, tačiau metai buvo tokie nuostabūs, kad paankstintas derliaus ėmimas tik suteikė gyvybingos rūgštelės tokiems stebuklams kaip „Bollinger“. Gaila, bet kito panašaus lygio šampano iš „Pol Roger“ rūsių paragauti vargu ar teks, nes kone visos jo atsargos buvo ištuštintos 1944 m., kai Winstonas Churchillis, didelis jo gerbėjas, su britų ambasados svečiais šventė Paryžiaus išvadavimą.
Užtat gali pasisekti nugvelbti „Moet et Chandon“. Ir neraukykite nosies sakydami, kad tai – masinis šampanas. Senieji „Moet et Chandon“ yra tiesiog dieviški. Sakysim, princo Charleso ir Dianos vestuvėms skirtas 1961 m. kūrinys.
Bus tokiame sąraše ir „Cristal“, kad ir 2004-ųjų rožinis, bus, savaime suprantama, ir legendinio Jacques’o Sellose’o darbai, pavyzdžiui, gal „Jacques Selosse NV Les Chantereines Blanc de Blancs Grand Cru“. Kartais labiau primenantys burgundišką vyną nei šampaną, jie pribloškia savo galia ir vaiskumu. Bus ir „Armand de Brignac Ace of Spades“, didysis šampano kičas, kurį mėgsta gurkti reperiai ir gangsteriai. Bus ir Drappier šeimos sukurta speciali linija „Boërl & Kroff“, kurios 1996 m. briuto didybė pradurs jūsų kišenėje 1,5 litro ir 3000 eurų skylę.
Tik neimkite, susimildami, Antrojo pasaulinio karo metų šampano, nebent 1943 m „Moët et Chandon“, sukurtą firmos jubiliejui. Tada ir metai nebuvo patys geriausi, o ir šampano gamintojai dažnai sabotavo nacius į tokius butelius kaip „Louis Roederer Pour Wehrmacht“ supildami tai, ką tik abstinentas Adolfas Hitleris galėjo laikyti tikrąja Šampanės reprezentacija.
Bet, kaip jau sakiau, nors tinginystė ir filosofija mane aplanko retai, baigiant rašyti straipsnį jos visuomet nutupia abipus. Viena kužda, kad jau viskas, reikia baigti, lakoniškumas – talento požymis. O kita primena, kad tikroji šampano kaina – tai, su kuo jį atkimšai ir su kuo ragavai.
