Pasakodamas apie pirmąją pažintį su ramenais L.Čeprackas pajuokavo, kad ji, kaip ir daugeliui mūsų, prasidėjo nuo vandeniu užpilamų makaronų iš pakelių, ant kurių būna užrašyta „Ramen“.
Žinoma, šie makaronai nieko bendra su tikraisiais ramenais neturi. Juk išvirti tikrą ramenų sriubą užtrunka daugiau nei pusę paros, rašo „Gyvenimo būdas“.
Pradėjęs rimčiau domėtis šiuo patiekalu Liutauras sužinojo, kad ramenus gamina tokie pasaulyje žinomi virtuvės vadovai kaip Davidas Changas iš „Momofuku“ ir Ivanas Orkinas iš „Ivan Ramen“.
Pagaliau susidomėjimas japoniška sriuba atvedė L.Čepracką į Tokiją – ten jis mokėsi gaminti tikrus ramenus.
Lietuvoje dar egzotiškos, bet pasaulyje jau gerai žinomos ramenų sriubos kai kas jau spėjo paragauti svetur. Kiti jos pirmąkart gali pašliurpti naujajame L.Čepracko bare „Ramenas ir pagaliukai“ Vilniuje.
Tad kas gi yra ramenas? Tai – patiekalas, kurio svarbiausios sudedamosios dalys yra sultinys ir makaronai.
Žodis „ramen“, kuriuo japonai pavadino savo patiekalą, kilo iš kiniškos sąvokos „lo mein“, reiškiančios „virti makaronai“.
„Turbūt lengviausiai lietuviams suprantama, kad ramenas – sriuba, kurios suvalgius daugiau nieko nesinori, nes jos yra daug ir ji soti.
Pas mus porcijos didelės. Atėję žmonės stebisi: „Jėzau, kokios didelės!“ Bet jos tokios didelės visur. Japonai atrodo tokie smulkūs, bet valgo tikrai daug“, – šyptelėjo virtuvės vadovas.
Žinoma, pasakyti, kad ramenas – tai tiesiog sultinys su makaronais, vadinasi, pasakyti nepakankamai. Juk norint paruošti šį patiekalą sultinį būtina virti ilgai, nelygu rūšis, net iki 20 valandų!
Sultinys yra patiekalo pagrindas, todėl jį būtina ilgai virti norint išgauti reikiamą kokybę.
Klasikiniai ramenai ruošiami iš kiaulienos arba vištienos sultinio, bet yra ir ramenų su jautiena ar jūrų gėrybėmis. L.Čeprackas savo bare siūlo ir ramenų su antiena.
„Ramenai su antiena – labiau mano eksperimentas. Ir tai tik pradžia. Mūsų tikslas – sukurti ne vieną rameno rūšį, galbūt ir sulietuvintą.
Pavyzdžiui, britai turi rameną, kuris vadinasi „English breakfast“. Tai – angliškų pusryčių tipo ramenai, į kuriuos dedamas keptas kiaušinis, kraujinė dešra ir panašiai“, – nustebino virtuvės vadovas.
Kita, ne mažiau svarbi sudedamoji rameno dalis yra kvietinių miltų makaronai. Jie Vilniuje gaminami specialia didžiule mašina, kurią L.Čeprackas atsivežė iš Japonijos.
Liutauras mano, kad maždaug tūkstančio kilometrų spinduliu niekas kitas neturi panašios mašinos.
„Tokia mašina yra nemaža investicija, bet ji buvo būtina norint gaminti tikrus ramenus, o ne šiaip sriubą su makaronais. Jeigu pradedi ieškoti pakaitalų, gamini jau nebe ramenus.
Manau, kad mes Lietuvoje nesame pirmieji, kurie bando padaryti ramenus, bet turbūt esame pirmieji, kurie juos daro taip, kaip reikia. O kad būtų padaryta tinkamai, būtini reikiami ramenų makaronai – kokių iki mūsų dar niekas neturėjo“, – įsitikinęs virtuvės meistras.
Beje, makaronai, naudojami ramenui, būtinai turi būti kvietinių miltų, o ne ryžių.
„Kažkodėl daugeliui pirmoji mintis pagalvojus apie Japoniją yra ryžių miltų makaronai. Nėra Japonijoje ryžių miltų makaronų! Ten yra kvietiniai arba grikių makaronai“, – pamokė Liutauras.
Į rameną dedamas ir marinuotas kiaušinis. Jis išverdamas, vėliau panardinamas į marinatą ir laikomas jame ne vieną valandą.
Taigi kiekviena ramenų sriubos gamybos dalis ilgai užtrunka. Todėl L.Čeprackas mano, kad teisingiausiai jo rameninę būtų vadinti greitojo-lėtojo maisto baru, kuriame tiekiamas sveikas maistas.
„Mes nieko nekepame riebaluose, nepridedame cukraus,“ – patikino virtuvės vadovas.
Smalsu ne tiktai tai, iš ko yra pagaminti ramenai, bet ir kaip juos pridera valgyti. Bare „Ramenas ir pagaliukai“ svečiams dalijami specialūs seilinukai. L.Čeprackas paaiškino, kad tai nėra privalomas aksesuaras.
„Japonai paprastai sugeba pavalgyti ir be seilinuko, bet kai kuriose rameninėse jų gali gauti.
Man didesnę dalį kartų Japonijoje valgant ramenus nepavykdavo neapsitaškyti. Todėl pagalvojau, kad jeigu žmonės ateis darbo dienos metu pavalgyti ramenų su kaklaraiščiais ir kostiumais, o išeis apsitaškę, greičiausiai pagalvos, ar verta grįžti“, – kalbėjo L.Čeprackas, ketinantis parodyti lietuviams, koks tikrasis japonų maistas.
O kodėl sakoma, kad ramenus reikia šliurpti? Juk šliurpimas nėra laikomas mandagiu valgymu – Vakarų kultūroje priimtina maistu mėgautis tyliai.
L.Čeprackas nuramino: šliurpti rameninėje yra visiškai normalu. Japonijoje niekas nemano, kad tai nemandagu. Juk ramenų sriuba patiekiama labai karšta, tad šliurpimas – ir būdas ją atvėsinti.
Virtuvės meistras siūlė paragauti ir japoniškos ryžių degtinės sakės, ir jakitorių – ant medinių iešmelių suvertų grilyje keptų vištienos gabaliukų.
