Tačiau... Jeigu madą suvoksime kaip tam tikrą laikiną tendenciją, kurią žmonės vienu istoriniu momentu seka, o kitu – užmiršta, tai vynas, kaip ir bet kuris kitas mūsų kultūros produktas, lygiai taip pat pavaldus madai.
Paimkime, pavyzdžiui, laikotarpį po Pirmojo pasaulinio karo. Vadinamasis griausmingasis trečiasis dešimtmetis. Džiazas, klaikios damų skrybėlaitės, Holivudo jaunystė, amerikiečiai Paryžiuje, Hemingway, Remarque’as, prarastoji karta ir taip toliau. Vynas tuo metu buvo, kaip prancūzai sakydavo, „tres passe“, arba, kaip šiandienos jaunimas sako, „so yesterday“. Senutė Europa metėsi į tai, ką atnešė jauna, tvirta ir valiūkiška Amerika, – kokteilius. Šampanas išsaugojo savo blizgesį, bet ir tai daugiau vien todėl, kad jokio kokteilio neiššausi su tokiu jubiliejiniu triukšmu.
Galima žygiuoti ir prieš tą patį Pirmąjį pasaulinį karą. Į tą pačią Prancūziją. Kurią visuotinai valdė absentas. Ar studijuosi Toulouse’o-Lautreco paveikslus, ar tyrinėsi Rembaud ar Baudelaire’o poeziją, vynui ten atiduodama trumpa ir nenuoširdi duoklė, o absentas garbinamas it įkvėpimo nektaras.
Visą žmonijos istoriją lydėjęs vynas XX amžiuje tikrai buvo nebemadingas. Ir jo mada grįžo tik aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Gal prie to prisidėjo įžymusis Paryžiaus aklasis degustavimas, kuriame Kalifornijos naujokai sudrebino Bordo senbuvius, gal kiti dalykai, tačiau vynas vėl ėmė džiaugtis dėmesiu. Jo negalėjo sugadinti nei Austrijos skandalai, nei įžymiosios padirbinėjimo bylos, atvirkščiai, jos netgi kaitino vis didesnį susidomėjimą tuo, kas buvo ilgam nustumta į kaimiečių kasdienės sunkos paraštes.
O jeigu mada, vadinasi, ji keičiasi. Ir čia atskirkime stilių nuo mados. Kaip anglų aristokratas, kuriam visiškai nusispjauti į šį rudenį milanų ir paryžių podiumuose demonstruojamus raštus, – jis vis tiek dėvės savo tamsiai mėlyną kostiumą darbe, tvido švarką užmiestyje, niekuomet nesiaus rudais batais po šeštos valandos vakaro, – taip ir vyno pasaulyje yra vynas, kuris nesileidžia žabojamas mados apynasriais.
Tai, aišku, Bordo, Burgundija, Šampanė, „Barolo“ iš Pjemonto, „Chianti“ iš Toskanos. Tai yra kokybės ženklas, kuriam nesvarbu, koks kalendoriaus lapelis plėšiamas nuo sienos, ką šneka ekspertai, vienintelis dalykas, kuris gali jį trumpam paboksuoti – prastas derlius. Tačiau nuo to tik kyla geros derliaus vertė, į kurį pinigingi nuvorišai investuoja tarsi į nekilnojamąjį turtą prestižiniame rajone.
Greta jo į nuolat madingųjų sąrašą stoja tas, kurį kažkada iškėlė lengva Roberto Parkerio ranka, teisingiau – plunksna. Sodrių, ryškių ir griausmingų skonių mėgėjas padėjo išpopuliarinti „supertoskanietį“, vyną, kuris ilgą laiką buvo purtomas lauk iš tradicinių Toskanos apeliacijų, tačiau nuolat kibo į skvernus Bordo grandams, vydamasis juos iš pradžių skoniu, po to kaina.
„Vaisinių bombų“ mada, atplaukusi per vandenynus iš Naujojo Pasaulio, kur australai, argentiniečiai, kaliforniečiai ir Pietų Afrikos Respublikos vyndariai tenkino nesudėtingus pradedančių vyno gerbėjų gomurius pompastiškais aromatais ir branduoliniais poskoniais, užleido vietą suvokimui, kad šiose šalyse apstu ir rafinuoto, ir subtilaus vyno, verto tokių pat, jeigu kartais ne didesnių sumų nei Senojo Pasaulio tradicijos.
Tačiau užteks apie praeitį. Ką mes turime šiandien?
Angliški burbulai. Ir visai nesvarbu, kad jų kaina artinasi prie tikro šampano. Jų kokybė jau kelerius pastaruosius metus irgi ne blogesnė. O proga svaidytis iki šiol menkai nutrintais žodžiais „Nytimber“, „Digby“, „Jenkin Place“, pakuždėti, jog dirvožemis ten toks pat kaip Šampanėje, o ir klimatas – kone toks pat, bus tokia žavi, kad jums bus sunku atsispirti.
Viskas, kas ekologiška ir biodiamiška. Aš neturiu net lašelio kompetencijos spręsti, ar atidus spoksojimas į Mėnulio kalendorių, mėšlo pripildytų karvės ragų kasimas tarp vynuogienojų bei kiti senoviški užkeikimai padeda vyno kokybei. Tačiau pakankamai stebiu pasaulį, kad pamatyčiau, jog jis amžinai ilgisi ko nors autentiško ir tikro.
Niekam negirdėtos vynuogių veislės. Vien Italijoje jų per 3000. Kai kurios atrandamos iš naujo kapinėse ar giraitės aptikus paskutinius ūglius ir juos atgaivinant energingesniam naudojimui. Su šūkiu – jeigu tai vietos vynuogė, vadinasi, šioje vietoje ji turi duoti geriausius rezultatus. Todėl mįslingi autochtonai ilgam kaitins lūkesčius ir diktuos investicijas. ‘Pinot Noir’. Ir visai ne filmas „Klystkeliai“ („Sideways“) kaltas. Nuo jo premjeros praėjo tiek metų, kad nelabai kas jį ir prisimena. Tačiau visus masina Burgundija, visus džiugina Naujosios Zelandijos kokybė, kartais ištaškanti burgundus po pirmo prisilietimo prie taurės, o dar labiau pripildo ramybės ir tikėjimo ateitimi Vokietija. Taip, tas pats karštėjantis klimatas mums žada daug gero ir ne tiek brangaus „Pinot Noir“ iš anapus Reino.
Ir baigiant – nesivaikykite mados. Išmanykite ją, domėkitės ja, tačiau visuomet likite prie savo stiliaus. Aišku, norint jį išsirinkti, teks nemažai paragauti. Bet argi tai blogai?
