Atsiverčiau pirmą pasitaikiusį laiškelį ir iškart radau temą. Skaitytojas mane barė, kad pernelyg skrajoju padebesiais, laužau iš savęs pretenzingą eseistą, užuot paprastai ir ant pirštų parodęs, su kuo geriamas tas vynas.
Ir kaip išvengti tų nelaimių, po kurių žmonės raukosi, skundžiasi refliuksais, burnoja rūgštelę ir urmu garma atgal link kitokių skystų patiekalų.
Todėl šįsyk paporinsiu apie kelias populiariausias bėdas, ant kurių mes paslystame grynai per tokius literatus kaip aš, kurie išbarškins devynias klaviatūras ieškodami poetiškesnio epiteto, užuot nusileidę link nuodėmingosios žemės. Taigi dažniausiai nutinkančios bėdos per neišmanymą, kurios vyno degustaciją paverčia ilga ir klampia kelione per devynis pragaro ratus.
Šaltis
Kažkurioje Druskininkų sanatorijoje yra krioterapijos kamera. Joje žmogus sekundei atšaldomas iki tokios minusinės temperatūros, kad joje jaukiai jaustųsi kometos, asteroidai ir kitokie dangaus kūnai.
Šis pratimas atseit jaunina ląsteles ir veja senatvę tolyn. Niekad neteko vyno užšaldyti skystame azote netgi vienai sekundei, užtat yra tekę jį užmiršti šaldymo kameroje. Sušalusį vyną galima sudaužyti gabaliukais ir juo apmėtyti emigruojančius paukščius – daugiau jis niekam netinka.
Šaltis visiškai užmuša bet kokį skonį, todėl dėl tos pačios priežasties šį būdą rekomenduoju tada, jeigu jus vaišina gėrimu, kurį sunku priimti burnon neišspjovus. Garbės žodis, atšaldykite jį iki kokių penkių laipsnių, bet kokie blogo ar gero skonio likučiai dings, ir jį bus galima siurbčioti be didesnių grimasų žandikauliuose.
Visai neseniai teko taip daryti viename Palangos paplūdimio bare, katras ant lentynos neturėjo nieko kita, išskyrus tą lenktu kakleliu, kuriam atseit karaliai lenkiasi. Kai taurėje – ką ten taurėje, plastikinėje stiklinėje, jis pasispaudė ir priėmė įnamiais gyvą velnią ledo gabaliukų, tapo įmanoma tą skystį gurkšnoti ir klausinėti savęs, kodėl gi aš, tiesą sakant, užsiimu šituo mazochizmu.
Karštis
Iš ankstesnio perspėjimo supratote, kad su baltuoju vynu nevalia keliauti žemiau 10, o su raudonuoju – žemiau 14 laipsnių. Tačiau kur toji viršutinė riba? Kad ir kokia ji būtų, šiltas vynas yra dar blogiau už šaltą. Pastarasis, kad ir be skonio, sukurs gaivumo iliuziją, o šiltas šiuo atveju yra visiškai bergždžias.
Dar blogiau – kuo aukštesnė vyno temperatūra, tuo greičiau į orą išlėks alkoholio molekulės. Ir būtų tik pusė bėdos, kad šiaip į orą, ne, jos, piktadarės, pakeliui dar atakuos ir jūsų šnerves.
O dabar pakelkite rankas visi, kuriems patinka etilo alkoholio kvapas. Pilieti celiulitine nosimi, neskustu smakru ir trofėjiniais futbolo marškinėliais, galite nekelti, žinome, jums tai patinka.
Tačiau visiems kitiems – tikrai ne. Apie tai, kad šis blogio tvaikas dar ir užmuša visus gėlinius, vaisinius ir žemiškus aromatus, tingiu net rašyti. O ir skonis tokios vyno sriubos bus glebnas ir apsmukęs, kam save taip terorizuoti?
Indai
Kažkada ir aš buvau skeptikas, įtikėjęs pramonės sąmokslu apgaulingu būdu įlįsti į vyno gerbėjo kišenę ir palengvinti ją keliasdešimčia eurų siūlant konkrečiai vynuogei pritaikytas taures.
Tačiau po kantraus mokytojų apsiėjimo su mano skepsiu nustojau vaikščioti tamsybėmis ir išvydau tiesos kelią. Kartu tikrai netvirtinu, kad būtina bufete laikyti devyniolika skirtingų taurių komplektų. Užteks poros – baltajam ir raudonajam vynui. Tačiau jos turi būti erdvios, po galais, jose turi pakakti vietos pasukti vyną ratais, kad išsivaduotų kvapai, kad atsiskleistų spalvos, kad sumirgėtų skoniai.
Lygiai dėl tos pačios priežasties nedera vyno taurės pripildyti sklidinai. Gal tai ir demonstruoja šeimininko dosnumą, tačiau labiau taikoma briaunotoms stiklinėms, į kurias kokiam rusų generolui pilama degtinė. Vyno taurėje turi būti tikrai nedaug.
Deguonis
Kažkada rašiau apie burtažodį „šiam vynui dar reikia pakvėpuoti“, kuris atidaro duris į bet kurių vyno snobų rūsius. Tačiau tai nėra tik laki fazė. Labai dažnai vynui tikrai reikia pakvėpuoti. Gaudamas deguonies jis atsiskleidžia, ima šnekėti ir pasakoti istorijas.
Jaunas vynas be deguonies suvis būna nekalbesnis už Ato tarną Grimo. Kažkada mums su broliu teko nelaimė kalbinti jauno „Amarone“ butelį. Ko mes tik nedarėme, dekantavome jį taip ir anaip, kutenome, žnaibėme, pasakojome anekdotus, o jis kaip nenorėjo kalbėti, tai nenorėjo.
Visiškai nusivylęs išsliūkinau namo, o brolis dar burtininkavo su juo kokias tris dienas. Kiekvieną vakarą ištraukdamas iš šaldytuvo, leisdamas priartėti prie kambario temperatūros, tada paragaudamas ir vėl nuliūsdamas – „vis dar tyli“.
Beje, būna atvejų, kai vynui kvėpuoti negalima. Ypač tai taikoma tokiems seniems, kad jie vos išstovi ant paskutinių kojų, atkimšus seneliokiškai atsidūsta, o po valandos apskritai miršta.
Poilsis
Jums tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vynas yra grubus ir nejautrus produktas, kurį supylei į butelius ir nusiraminai. Atvirkščiai, kartais jis kaprizingesnis už oligarcho dukrą.
Visi vyndariai žino tokį dalyką kaip „butelio šokas“, kuris nutinka vos iš statinių vyną supilsčius į butelius. Jis tarsi išsigąsta, tarsi prigęsta, ir turi praeiti kelios savaitės, kol jis atsigauna. Netgi filmas tokiu pavadinimu yra „Bottle Shock“, 2008 m. susuktas apie garsųjį 1976 m. akląjį Kalifornijos ir Prancūzijos vynų ragavimą.
Jums, aišku, toks šokas negresia, tačiau yra rizika susidurti su kitu – „kelionės šoku“. Jis vyną ištinka po kelionės, per kurią jis kratomas, judinamas, mėtomas ir spardomas. Tikrai nebūtini visi šie veiksmai, kad vynas irgi susigūžtų ir apmirtų ramybės laikotarpiui.
Paprastai kuo ilgesnis stresas, tuo daugiau jam reikia laiko pabūti horizontaliai, tamsioje ir vėsioje vietoje, kol jis vėl ims žarstytis visoms įmanomomis spalvomis. Va, ir viskas.
Tikiuosi patenkinęs praktiškojo skaitytojo lūkestį ir daugiau piktų laiškų iš jo nebesulauksiu.
