Pasaulyje pripažinto eksperto veikla apima ne tik Europą, bet ir Jungtines Amerikos Valstijas bei Pietų Ameriką.
Dažnai „Rokiškio sūrio“ gamykloje viešintis italas prisipažino, kad brandintas sūris jam padeda išlikti energingam, be to, be sūrio neįsivaizduojama italų virtuvė.
A.Frosio vadina save menininku visomis prasmėmis, nes ne tik tapo paveikslus, rašo knygas, eilėraščius bei dainas, bet ir sūrio gaminimą vertina kaip kūrybą. Mat sūrių gamintojai sugeba skystą medžiagą paveikti taip, kad iš jos išsirutulioja nauja meno forma.
Sūrio ruošimo paslaptis A.Frosio taiko ir Rokiškyje, kur įsteigta didžiausia Baltijos šalyse sūrio gamykla, per parą apdorojanti net milijoną litrų pieno.
„Daugelis mano draugų sako, jog išlikau vaikas, – tai mano specialybės nuopelnas, nes tikiu, kad karvė išgelbės pasaulį“, – prisipažino A.Frosio.
Parašęs apie tai knygą italas sulaukė jos vertimo į lietuvių kalbą ir nekantrauja, kada galės susitikti su skaitytojais Lietuvoje.
A.Frosio į Lietuvą pirmąkart atvyko prieš 24 metus, o šiuo metu Rokiškio gamykla yra viena iš Baltijos šalyse esančių gamyklų, kuri didelę dalį savo produkcijos eksportuoja į JAV.
Prie lietuviško sūrio tarptautinio pripažinimo daug prisidėjo italų technologas A.Frosio.
Sūriais prekiaujantys JAV verslininkai siekė, kad atkūrusi nepriklausomybę Lietuva greičiau atsigautų. Kilo klausimas, kokį sūrį galėtų gaminti lietuviai, kad tiktų JAV rinkai?
Kadangi didelę JAV maisto rinkos dalį sudaro itališka virtuvė, vienas verslininkas prasitarė: „Aš pažįstu vieną italų technologą, kuris sugeba pagaminti gerą sūrį iš bet kokio pieno bet kurioje pasaulio šalyje.“
Taip buvo kalbama apie A.Frosio. Jo laukė tolima kelionė. Berlyno siena jau buvo nugriauta, bet Baltijos šalys tuo metu dar buvo Sovietų Sąjungos pieno lopšys.
Italas apsilankė daugelyje pieno gamyklų, įsikūrusių nuo Estijos iki Baltarusijos, kol išsirinko Rokiškio gamyklą.
„Mane Lietuvoje pakerėjo moterys žydromis akimis, nes tuo metu visas personalas Rokiškio pieninėje buvo moteriškas. Jų žvilgsniai priminė mano motiną ir jos seseris.
Kadangi esu menininkas, mane taip pat sužavėjo ir tai, kad Rokiškis turi muziejų. Pasakiau, kad čia bus mano vieta“, – pasakojo A.Frosio.
Jo kelias į sūrininkystę nebuvo lengvas. Jis gimė 1946 metais Botajano di Ričengo miestelyje netoli Kremonos septynių vaikų šeimoje, buvo vyriausias, turėjo padėti tėvams užsidirbti duoną.
Augęs kaime, Lombardijos Alpių slėnyje, kur buvo verčiamasi pienininkyste, Angelo įsitikinęs, kad ateinančios kartos pasijustų kur kas laimingesnės, jei nepamirštų savo protėvių tradicijų.
Viena jų – gaminti sūrį, nes kaip rašo A.Frosio, „... sūris – tai pirmasis žmonijos istorijoje sukurtas meno kūrinys“.
Knygoje autorius dalijasi svajonėmis ir skaudžiais patyrimais, paskatinusiais nesudėti rankų. Tai – biografinė apybraiža, kurioje pateiktos autoriaus, kaip menininko ir pieno technologijos žinovo, mintys ir patirtis.
„Kai buvau paauglys, mano didžiausias siekis buvo surasti vaistus nuo vėžio – svajojau, jog vieną dieną visi universitetai ims tyrinėti mano sukurtą produktą. Tai buvo ne kas kita, kaip skystas vieno ypatingo sūrio ekstraktas (išrūgos), išgautas pagal mano sugalvotą technologiją: man tiesiog rankos svirdavo, kai girdėdavau iš manęs juokiantis tariamus draugus ir instituto kolegas, kad aš išmesčiau tą supuvusią ir smirdinčią atlieką“, – prisipažino A.Frosio.
Tokia buvo pradžia kuriant ypatingą sūrį. Bet sėkmė nuo italo nenusigręžė.
Puoselėdamas idėją, kad menas priklauso visiems, 1975 metais A.Frosio Lodžio mieste įkūrė Bergognone meno mokyklą, kurios auklėtiniai – išskirtiniai, nes fizinė negalia juos išskyrė iš įprasto pasaulio.
„Bet aš siekiau, kad aklieji pieštų, o nebyliai dainuotų. Ir dabar visus savo neįgalius jaunuolius vežioju po pasaulį.
Yra žmonių, kurie nesupranta, kodėl aš to ėmiausi. Galbūt tai susiję su tuo, kad man gyvenime labai pasisekė, todėl norėjau padėti tiems, kuriems mažiau pasisekė“, – sakė italas. 2007-aisiais per Kalėdas net 50 milijonų žmonių pasaulyje televizorių ekranuose išvydo A.Frosio, kai CNN nufilmavo, kaip jis iš sūrio kūrė prakartėlę.
2011-aisiais A.Frosio dalyvavo 54-ojoje tarptautinėje Venecijos bienalėje Vittorio Sgarbi kvietimu.
– Ar sūris iš tiesų gali prailginti gyvenimą?
– Nesiskundžiu sveikata, nors man – jau 70 metų. Sūris gali padėti išsaugoti sveikatą. Tam tikros ląstelės – laktobakterijos, kurias užauginu ir naudoju sūriui gaminti, palankiai veikia žmogaus virškinimo sistemą.
Jei esate sočiai papietavę, suvalgykite dar 30 gramų sūrio ir užsisėkite naudingų bakterijų. Nuo sūrio dažniausiai atsirūgstama. Tai rodo, kad mano žodžiai nėra tušti. Jei tikrai atsirūgsite ir pajusite, kad organizmas ėmė reaguoti į naudingas bakterijas, suprasite, jog sakiau tiesą. Svarbu, kad pavalgius organizme būtų organinės medžiagos, kurioje galėtų daugintis bakterijos. Rokiškyje buvo užsakyta Kanados rinkai pagaminti sūrį be laktozės, kad jį galėtų pirkti alergiški žmonės. Mums pavyko.
Sūris praverstų ir sportininkams. Rio de Žaneire vykusioje olimpiadoje kinų sportininkai laimėjo 20 medalių, bet jie – prasti krepšininkai.
Yra viena galimybė kinams pagerinti rezultatus. Jie negeria pieno, bet jei kasdien suvalgytų po nedidelį gabalėlį Rokiškio sūrio ir šią tradiciją paveldėtų kelios kartos, manau, po penkių olimpiadų kinų krepšininkai iškovotų aukso medalį.
– Ar nenusivylėte savo idėjoms įgyvendinti pasirinkęs Lietuvą?
– Rokiškio apylinkės priminė mano gimtąsias vietas. Esu gimęs Lombardijos Alpių papėdėje, nedidelėje kaimo vietovėje. Dabar gyvenu Lodyje.
Esu italas, bet pusiau lietuvis ir pusiau rokiškėnas. Esu ne tik mokslininkas, sūrių technologijos specialistas, bet širdyje ir menininkas, parašiau keletą autobiografijų.
Vieną jų pavadinau „Karvė išsaugos pasaulį“. Tai nėra provokacija ar tušti žodžiai, bet noras prisidėti prie pasaulyje kylančių problemų sprendimo.
Didžioji dalis žmonių praranda patirtį, kurią turėjo vyresnės kartos atstovai. Kaime žmonės sugebėdavo esminius dalykus perduoti iš kartos į kartą.
Neturime laidoti valstiečių kultūros, kuri buvo puoselėjama tūkstančius metų. Mes galime ją išsaugoti taikydami šiuolaikines technologijas.
Man svarbu, kad tie dalykai būtų perduoti jaunajai kartai, kuri neretai kenčia ieškodama gyvenimo prasmės. Kaimo žmogaus gyvenimas neįsivaizduojamas be karvės. Bent taip yra mano gimtinėje ir jos apylinkėse.
– Kodėl susidomėjote pienininkyste?
– Baigęs vidurinę mokyklą galėjau nemokamai studijuoti kunigų seminarijoje ir ją baigęs dirbti bet kokį darbą, bet to nenorėjau. Nenorėjau apsimetinėti.
Kai mama užsiminė apie mokyklą, kur mokomasi sūrininkystės, pamaniau, kad tai skirta man. Turėjau dirbti įvairius darbus, kad galėčiau susimokėti už mokslą, taip pat piešdavau, kurdavau eilėraščius, dainas, svajojau stoti mokytis muzikos.
Bet atsitiko nelaimė – praradau dalį kairės rankos piršto ir supratau, kad niekada nebūsiu geras atlikėjas. Nors iki šiol groju pianinu, gitara, nesvajoju apie profesionalo karjerą. Kai susipažinau su mikrobiologija, man atsivėrė naujas pasaulis. Juk visi esame gamtos dalis ir esame sudaryti iš ląstelių.
Atradau svarbų dalyką – ten, kur gyvena karvės, nebūna prasto gyvenimo. Pieną sudaro daugiau kaip 100 elementų, o tokios sudėties darinio, koks yra pienas, neįmanoma niekur rasti.
Dalis mikroorganizmų yra fantastiški. Kad ir kur nuvykčiau, galiu iš pieno pagaminti sūrio. Man sūris yra nuostabus dalykas, jo sudėtyje gausu kalcio, magnio, fosforo.
Jei vaistinėje nusipirktumėte šių mikroelementų, jie būtų chemiškai susintetinti. Gaminant sūrį šios biologiškai naudingos medžiagos sukoncentruojamos, jos yra natūralios.
Atokiose vietovėse žmonės galėjo gyventi tik dėl to, kad turėjo pieno ir galėjo pasigaminti sūrio. Šiandien naujos technologijos dažnai griauna tai, kas buvo vertinga tūkstančius metus.
Tokia žala daroma vien dėl to, kad žmonės daug ko neišmano. Pavyzdžiui, pieno produktus vartojančios Afrikos gentys didžiuojasi savo aukštaūgiais.
Vietovių, kur teka Nilo upė, gyventojų ūgio vidurkis siekia net 1,92 metro. Tai rodo, kokią įtaką turi pieno produktai. Lietuviai – taip pat aukštaūgiai, bet ne visos tautos gali tuo didžiuotis.
– Knygoje užsimenate, kad yra tautų, kur nuotakos vertė apskaičiuojama pagal karvių skaičių. Ar ne keista, kad žmogaus vertė matuojama pagal bandos dydį?
– Knygai parinkau tokį pavadinimą, nes karvė – priešistorinis gyvūnas, gyvenantis planetoje milijonus metų. Išliko tie gyvūnai, kurie sugebėjo žindyti savo palikuonius.
Turime dėkoti karvei už tai, kad esame čia ir galime bendrauti. Ten, kur nebuvo sąlygų laikyti karvių, nelikdavo ir žmonių.
Susirgus stipriausias vaistas, kurį vartojo mūsų protėviai, buvo sūris ir pieno produktai.
– Kodėl susidomėjote bakterijomis?
– Kai Rokiškyje, mikrobiologijos laboratorijoje, užaugintas bakterijas pradėjome naudoti gaminant sūrius, viską darėme rankiniu būdu, nes tuo metu dar nebuvo įrangos.
Šiuo metu esame daug pažengę. Taikome ypatingą technologiją – mikroorganizmams suteikiame atmintį. Ilgai brandintas sūris turi daug gyvybės. Jei valgysite kelis gabalėlius sūrio, galite net nekramtyti, jis ištirps burnoje.
Maždaug 10 gramų sveriantis gabalėlis sūrio turi apie pusę milijardo laktobakterijų. Patekę į virškinamąjį traktą mikroorganizmai pradeda veikti. Jie labai naudingi. Mūsų organizmas yra beveik sterilus, nes mes įpratome valgyti tai, kas termiškai apdorota ir negyva.
Žmogaus žarnyno ilgis gali būti nuo vieno iki dviejų metrų ilgio. Brandintame sūryje yra skirtingų mikroorganizmų, gyvosios bakterijos per burną nusileidžia stemple, patenka į skrandį, ten nemiršta, nukeliauja į žarnyną.
– Ką dar norėtumėte nuveikti?
– Mano tikslas dar nepasiektas – norėčiau, kad valgydami sūrį žmonės sugebėtų įveikti vėžį. Apie tai pastaruoju metu kalbama visame pasaulyje.
Aš kalbu apie tokį sūrį, kuris turi gyvų ląstelių ir gali prisidėti prie mūsų organizmo gerovės. Aš daug studijavau, bet negaliu kalbėti kaip gydytojas, nors tarp mano pažįstamų, valgiusių mano pagamintą sūrį, yra pasveikusių nuo vėžio.
Buvo tokių, kurie sirgo plaučių vėžiu, jų laukė sunki operacija, bet daugelį metų valgydami mano sūrį pasveiko ir išvengė operacijos. Bet tai tik mano pavyzdžiai.
Negaliu paveikti farmacijos pramonės, bet noriu, kad būtų atlikti klinikiniai eksperimentai, o savanoriais taptų vėžiu sergantys žmonės.
Kai buvau vaikas, net 100 kilometrų spinduliu nebuvo nė vienos vaistinės. Žmonės gydėsi tuo, ką rasdavo gamtoje.
Visi žinojo – jei prastai jautiesi, gali nueiti pas sūrininką ir paprašyti išrūgų. Jų išgėręs žmogus pasveikdavo.
Taip atsitikdavo dėl vienos priežasties – išrūgose yra gyvų bakterijų. Mano laimė, kad turiu galimybę gaminti tokį sūrį Rokiškyje, ir tai nuostabu.
Angelo Frosio knygos „Karvė išsaugos pasaulį“ pristatymas vyks rugsėjo 29 d. 17 val. Rokiškio krašto muziejuje (Tyzenhauzų al. 5, Rokiškis). Registracija tel. 8 687 93 463.
