Tačiau nieko panašaus nebuvo justi ne tik laiptinėje, bet ir Nidos virtuvėje, kurioje per pastaruosius metus atsirado daugiau nei 100 žuvies patiekalų receptų.
Vilnietė N.Degutienė neslėpė – knygos rašymas buvo nemenkas iššūkis namiškiams: jie ne tik buvo priversti maitintis pagal griežtą grafiką, kuris susijęs vien su knygai atrinktais receptais ir jų ruošimo terminais, bet ir iš kelionių lagaminuose tempti indus bei kitokius rekvizitus, kurių prireikė autentiškoms patiekalų fotografijoms.
Tačiau Nidos vyras diplomatas Darius Degutis tik šypsojosi ir tikino, kad toks žmonos pomėgis jį labai džiugina ir visi patiekalai, patekę į naujos knygos „Žuvis pasaulio virtuvėse“ puslapius, buvo jo paties išragauti, kai kurie net patobulinti.
„Daug kas iki šiol įsitikinęs, kad Lietuvoje vis dar neįmanoma įsigyti geros kokybės žuvies. Kai po penkerių metų, praleistų Izraelyje, Viduržemio jūros regiono šalyje, kur šviežių žuvų pasirinkimas milžiniškas, grįžau į Lietuvą, taip pat nerimavau, kur reikės gauti kokybiškų šviežių jūrų produktų, – sakė Nida ir išsklaidė mano pačios abejones. – Tačiau netrukus viena po kitos ėmė rastis specializuotos žuvų parduotuvės, apie kokias visąlaik svajojau.
Dabar pasirinkimas čia nepadarytų gėdos net kokiam Prancūzijos kaimelio turgui, esančiam ant vandenyno kranto!“
Žuvis? Iš jos moku paruošti vos du patiekalus, tad ir gaminu juos pakaitomis. Tokie ir panašūs bičiulių padūsavimai buvo pagrindinis akstinas Nidai imtis kulinarinės knygos, skirtos vien tik žuvims ir jūrų gėrybėms.
Net pačiai Nidai žuvys dar neseniai buvo tarsi neatrasta žemė. Kokybiškų jūrinių žuvų Lietuvoje įsigyti buvo sunku, todėl N.Degutienė itin retai jas ruošdavo namuose.
Užtai restoranuose, ypač keliaudama užsienyje, visuomet valgiaraštį pradėdavo skaityti nuo žuvies patiekalų ir niekuomet nepraleisdavo progos ko nors paskanauti.
„Žinojau, kad tai unikali galimybė papildyti organizmą sveikatai naudingomis medžiagomis, ir ta galimybė greitai nepasikartos. Kadangi žuvų patiekalų beveik negaminau, neturėjau įgūdžių, nežinojau nei kaip su jomis elgtis, nei kokius valgius galiu paruošti!“ – prisipažino knygos apie žuvies patiekalus autorė.
Atvykus į Izraelį Nidai nejauku buvo žiūrėti į prekystalius, kas rytą nukraunamus šviežiais jūrų laimikiais.
Norėdavosi daug ką pasigaminti, tačiau nedrąsu buvo net pradėti.
„Nežinojau, kaip su ta žuvimi reikės susitvarkyti virtuvėje. Vėliau pamažu įsidrąsinau, susidraugavau su žuvų pardavėju, jis man duodavo daug naudingų patarimų“, – prisimena Nida.
Ji ėmė skaityti kulinarines knygas ir eksperimentuoti. Ir paaiškėjo, kad žuvis – greičiausiai ir bene lengviausiai paruošiamas maistas!
Žuvies kepsniui iškepti reikia vos 10 minučių, be to, skirtingai nuo mėsos, jo nereikia kelias paras brandinti, marinuoti ar kitaip iš anksto ruošti.
Ir išties Nidos knygoje nė vieno patiekalo aprašymas neskamba tarsi neįveikiama užduotis, o pačios autorės darytos nuotraukos žadina apetitą.
– Turiu prisipažinti, kad mane gąsdina nemaloni procedūra virtuvėje – žuvies dorojimas, po kurio tenka šveisti pusę namų.
– Šioje srityje smarkiai pažengėme į priekį – taip, kaip visose Europos žuvų parduotuvėse, šį nemalonų darbą už mus atlieka žuvų pardavėjai.
Tereikia bakstelėti pirštu į norimą jūrų produktą, ir vos per kelias minutes gausite supakuotą išvalytą, supjaustytą gaminį. Liks tik namuose išsirinkti receptą ir per kelias minutes paruošti patiekalą!
– Knygoje pateikiate receptus tik iš jūrinių žuvų, atkeliavusių iš viso pasaulio jūrų. Kodėl?
– Išties tai nėra literatūra, skirta žvejams, su meškere tykantiems laimikio kokio nors Lietuvos ežero pakrantėje. Čia net nerasite patarimų, kaip doroti žuvis ar kuo, pavyzdžiui, skusti žvynus.
Orientavausi į šiuolaikinį užsiėmusį žmogų, kuris negali sau leisti lūkuriuoti, kol užkibs laimikis bičiuliui ar giminaičiui, o skanius ir sveikus žuvų patiekalus nori valgyti bent tris kartus per savaitę, kaip tai daro Vakarų Europos šalių ir Skandinavijos gyventojai.
Todėl orientavausi į tas žuvų rūšis, kurių kiaurus metus galima rasti mūsų šalies parduotuvėse: lašišas, menkes, jūrinius ešerius.
Žinoma, reikšmingą knygos dalį skyriau lietuvių itin mėgstamai silkei, jos ruošimo būdams ir šventiniam Kūčių stalui tinkamiems patiekalams.
Tačiau pagrindinis mano noras buvo kuo plačiau atverti visų mūsų akis ir paskatinti drąsiai išmėginti įvairių kitų šalių patiekalus.
Per šiuos metus susibičiuliavau su garsiais virtuvės vadovais iš Portugalijos, Mozambiko, Peru, Indijos, Pietų Afrikos Respublikos. Jie noriai pasidalijo savo mėgstamais, laiko patikrintais žuvų ir jūrų gėrybių patiekalų receptais.
Knygoje rasite receptus ir tų patiekalų, kuriais savo svečius vaišina Švedijos ambasadorė Lietuvoje, – šias kulinarines paslaptis man atskleidė Švedijos ambasados virtuvės vadovė Daiva Leonavičienė.
Ir, žinoma, be receptų, knygoje gausu praktinių patarimų, kaip parduotuvėje atpažinti, ar žuvis šviežia, kaip ją tinkamai laikyti, kaip kepti, sūdyti ar marinuoti, kaip gaminti aštuonkojus ar moliuskus ir atidaryti austres.
Ir pagaliau – ar rinktis ūkyje užaugintą žuvį, ar sugautą laisvėje, šaldytą ar šviežią.
– Tad vis dėlto kokią – šaldytą ar šviežią?
– Skirtingai nei daugelis mano, šviežia žuvis anaiptol nėra visais atvejais geresnė už šaldytą! Šiuolaikinės technologijos leidžia žuvį akimirksniu užšaldyti laivuose, praėjus keliolikai minučių nuo jos sugavimo ir išdorojimo.
Tokia žuvis kokybiškesnė nei sausumos transportu keliavusi ir dar keletą dienų ant prekystalio išgulėjusi šviežia. Jau nekalbant apie tai, kad šaldytos žuvies visada galima turėti po ranka, savo namų šaldiklyje.
– Kaip ir pirmoje savo knygoje „Izraelio skoniai“, pelniusioje pasaulinį pripažinimą, šioje taip pat nenusižengiate savo stiliui: kulinariją supinate su kelionėmis. Kokiais kriterijais remdamasi šįkart parinkote šalis?
– Užsibrėžiau tikslą aplankyti tas šalis, kuriose žuvis yra itin svarbus vietos kulinarinių tradicijų elementas.
Prancūzijoje gyvenau austres auginančių ūkininkų namuose mažyčiame kaimelyje ant Atlanto vandenyno kranto.
Kartu su bičiuliu virtuvės vadovu Mozambike gvildenau gardžiausių pasaulyje moliuskų ir krevečių paslaptis.
Pietų Korėjoje ir Kinijoje ieškojau azijietiškų žuvų patiekalų receptų, o Portugalija mane galutinai įtikino, kad puikiam patiekalui paruošti nereikia nei įmantrių prieskonių, nei kokių nors sunkiai surandamų produktų, nei ypatingos patirties virtuvėje.
Svarbiausia turėti šviežios žuvies. Visus patiekalus, kurių receptus parsivežiau iš kelionių, gaminau Lietuvoje, stengdamasi pritaikyti pas mus esančius produktus ir prieskonius.
Retesnes sudedamąsias dalis, kurių gali tekti akyliau paieškoti, aprašiau ir viską paaiškinau knygos pabaigoje.
Ta informacija turėtų ypač praversti tiems, kurie dar nėra susidūrę su mažiau girdėtų pavadinimų padažais, specifiniais prieskoniais ir kitais mažiau žinomais produktais.
