Lauke drėgna ir žvarbu, o ant stalo namie – pilni puodeliai arbatos ir lėkštė su šviežiu obuolių pyragu.
Lietuviški obuoliai tokias pasakas gali sekti iki pat pavasario, kol obelys ilsisi ir laukia saulės. Pyragai, džemai ir marmeladai, blynai, sūris, traškučiai ir sultys. Lietuviai nuo seno vertina savo sodo karalių – obuolį.
Skirtingi regionai – skirtingi skoniai
Bendrovės „Ažuožerių sodai“ direktorius Jonas Janišius teigia, kad tinkamai rūpinantis sodu derlius visada uždera ir skynėjai kasmet turi darbo.
„Per pastarąjį dešimtmetį sodas labai pasikeitė. Greta senųjų aukštaūgių veislių išplėtėme šiuolaikinių, žemaūgių obelų plotus.
Moderniuose sandėliuose desertinių rūšių obuolius lengvai išlaikome iki pavasario.
O 'Antaninio', 'Rudens dryžuotojo' ar 'Šafrano pepino' rūšies obuoliai tradiciškai keliauja į „Anykščių vyną“, – derliaus maršrutus braižo J.Janišius.
Pasak jo, Lietuvos žemė tinkama obelims augti, todėl net sunku išvardinti vasarines, rudenines, žiemines Lietuvoje auginamas obelų veisles.
„Tas pats 'Auksio' veislės obels ar alyvinis obuolys kitame Lietuvos gale gali būti šiek tiek kitokio skonio negu Ažuožeriuose. Mat vienas sodas gauna daugiau saulės, kitas mažiau, vienur lietaus iškrenta daugiau negu kitur. Be to, skiriasi dirvožemis.
Todėl ir tos pačios veislės medžiai skirtinguose regionuose užaugina kiek skirtingų skonių obuolius.
Aukštaitijoje, aplink Anykščius, vaisiai rūgštesni negu Vidurio Lietuvoje ar Žemaitijoje“, – sako „Ažuožerių sodų“ vadovas.
Lietuviai nepamiršta senųjų veislių
Babtuose su vyru medelyną puoselėjanti ūkininkė Danutė Manarkienė-Sodaitytė teigia, kad obelų veislių pasirinkimas Lietuvoje – labai didelis, tačiau naujosios, šiuolaikinės selekcijos veislės neužgožia senųjų, tradicinių.
„Laiko patikrintos veislės, medžiai, kuriuos augino seneliai, yra tarsi lietuviškas paveldas. Žmonės vertina ir sodina senų ir gerai pažįstamų veislių obelis – 'Alyvinę', 'Antaninę', 'Kulono renetą' ar 'Beržininkų ananasinį'. Šios obelys – lietuvių sodo klasika“, – teigia D.Manarkienė-Sodaitytė.
Pasak sodininkės, šiuolaikinių veislių pagrindą sudaro iš Čekijos atkeliavusi 'Rubin' ir įvairios jos atmainos: 'Bohemia', 'Rubinola', 'Topaz'. Populiari ir čekiška 'Šampion'. Lietuvos sodininkai vis geriau susipažįsta ir su JAV išvesta 'Jonagold; veisle.
Paprasta gardaus pyrago paslaptis
Turguje prie obuolių padėta kortelė su užrašu „Kriaušiniai“ skamba prieštaringai, tačiau D.Manarkienė-Sodaitytė paaiškina, kad šiuo žargonu dažnai apibūdinami naujųjų veislių obelų vaisiai. Desertinių rūšių obuolių skonis neįgudusiam ragautojui, anot pašnekovės, gali atrodyti vienodai saldus ir jis nepajus skirtumo tarp, pavyzdžiui, 'Ligol' ir 'Gloster' skoninių savybių.
„Užtat atsikandęs antaninio obuolio, iškart supranti, ką valgai, – juokiasi medelyno savininkė, – Ne veltui močiutės į raugiamų kopūstų statinę įdėdavo ir skiltelę antaninio obuolio.
O pyragas su antaniniais ar ananasiniais obuoliais – daug gardesnis, nes maloni rūgštelė persipina su tešlos saldumu ir skonis tampa subalansuotas.
Iš šiuolaikinių desertinių rūšių obuoliais iškepto pyrago skonis bus vienodai saldus – tikriausiai esate ragavę pirktinį“, – šypsosi D.Manarkienė-Sodaitytė. Anot pašnekovės, gerą obuolių sūrį ar marmeladą pavyksta pagaminti tik iš senųjų rūšių.
Sodininkė tradicinėms obelų veislėms pritaiko žaismingą palyginimą: „Sode augantis 'Antaninis' ar 'Beržininkų ananasinis' – kaip vyras su kostiumu ir kaklaraiščiu. Niekada neišeina iš mados“.
Kokybę užtikrina laboratorija ir komisija
Iš Lietuvos ūkininkų didelius vaisių kiekius kasmet superkanti „Anykščių vyno“ bendrovė gamina vyną ir sulčių koncentratą.
„Kad ir kokios rūšies obuolius atveža ūkininkai, mums svarbiausia – vaisių kokybė. Obuoliai turi būti prinokę ir sveiki, nes tik iš tokių galima pagaminti kokybišką produktą“, – teigia „Anykščių vyno“ vyriausioji technologė Jūratė Žiukienė.
Žaliavos kokybę patikrina gamyklos laboratorija. „Tyrimais nustatome daug įvairių rodiklių. Iš jų galime pamatyti, kokia buvo lietuviška vasara – saulėta, sausa ar lietinga.
Klimato sąlygas kasmet ypač gerai atspindi uogų derlius.
Vienais metais juodieji serbentai gali būti sodrios lyg derva spalvos. Kitais metais sultys – kur kas šviesesnės, beveik raudonos.
Tenka įdėti daug darbo, kupažuoti, kad išlaikytume vyno spalvos, aromato ir skonio vienovę. Vyno fermentacijos, brandinimo procesus prižiūri, gėrimą ragauja ir vertina mūsų ekspertų komisija“, – pabrėžia „Anykščių vyno“ vyriausioji technologė J. Žiukienė.
Vyno gamintojai Anykščiuose maišo įvairių rūšių obuolius. „Jeigu gamintume vien iš senųjų veislių, pavyzdžiai, Antaninio, Pepino ar Rudens dryžuotojo, vynas būtų per rūgštus. Todėl į gamyklos presą keliauja ir desertiniai obuoliai. Taip subalansuojame skonio savybes, kurios atsiskleidžia mūsų pagaminto pusiau saldaus vyno „Voruta“ taurėje“, – pasakoja J.Žiukienė.
„Anykščių vynas“ šiemet supirko 20 tūkstančių tonų obuolių.
