Vaikų darželio darbuotoja, tatuiruotėmis išsidabinusi banglentininkė su aukštaūgiu tamsių akių vaikinu, virėjas iš Miuncheno (Vokietija) su raudonplauke drauge iš Vienos.
Į patiekalų iš vabzdžių gaminimo kursus susirinko per 20 žmonių, ir visi jauni. Vyriausiems – 30 metų.
Pirmiausia kursų dalyviams buvo pasiūlyta po baltos duonos riekelę, apteptą didžiojo milčiaus – juodvabalių šeimos vabalo – padažu.
Metaliniame dubenyje neįprastas gaminys atrodė kaip žaliasis pestas, kvepėjo česnaku, bet vietoj bazilikų buvo petražolės.
Pirmasis kąsnis, ir po kūną pasklido nemalonus jausmas – tiesiog sunku išjungti savo protą.
Dažnai viskas, kas nauja, iš pradžių būna šlykštu tol, kol neparagaujama. Žąsų kepenėlių paštetas – bjauru, totoriškas kepsnys – šlykštu, o dumblių salotos – itin šlykščios.
Tokį požiūrį lemia sustabarėję mitybos įpročiai. Nenorima matyti kraujo ir užuosti stiprių, nemalonių kvapų.
Juk kur kas maloniau ant salotų matyti kalakuto krūtinėlės juosteles – tai populiarus patiekalas Europos miestų kavinių valgiaraščiuose.
Bet Vienos ateities mitybos studija siūlo kitokį meniu.
„Kodėl valgyti vabzdžius? Juose nėra to, kas būtų nepriimtina žmogaus organizmui. Vabzdžiai skanūs.
Jie turi iki 70 proc. baltymų, likusią dalį sudaro chitinas (angliavandenis, polisacharidas), balastinės medžiagos, vitaminai“, – paaiškino Christophas Thomannas, Vienos ateities mitybos studijoje surengęs neįprasto maisto ruošimo kursus.
2012-aisiais jis baigė sveikatos vadybos studijas ir konferencijos metu išklausė pranešimą, kad galima valgyti vabzdžius ir taip gal net geriau patenkinti energijos poreikį.
„Žinoma, iš pradžių man irgi buvo šlykštu. Bet norėjau praplėsti savo mitybos įpročių ribas“, – sakė Ch.Thomannas.
Vėliau jis įkūrė specialų interneto tinklalapį – per jį galima užsisakyti didžiųjų milčių, žiogų, malūninių juodvabalių ir naminių svirplių – vabzdžių, veisiamų pagal griežtas maisto produktų instrukcijas, atitinkamai apdorojamų ir perdirbamų.
„Mano tikslas – sukurti kitokio maisto įpročius. Per metus žmonės suvartoja 80 kilogramų vištienos, suvalgo per daug saliamio, sūrio.
Aš įžvelgiau naujas atsargas – vabzdžius. Manau, kad žmogus turi grįžti prie pirmykščio maisto“, – sakė Ch.Thomannas.
Propaguodamas kitokią mitybą jis nurodo ir jos pranašumus.
Vienam kilogramui jautienos gauti reikia šešis kartus daugiau pašaro, apie 12 kartų daugiau vandens, ploto ir tiek pat daugiau išmetama į atmosferą anglies dioksido, nei vienam kilogramui vabzdžių veisti.
Iš galvijų mėsos galima valgyti tik 40 proc., vabzdžių – 90 proc. Žinoma, šie skaičiai skamba ne tradicinio maisto naudai.
Ch.Thomanno idėja apie vabzdžių valgymą atitinka šių laikų dvasią. Net jei iki pirmojo kąsnio į tai žiūrime nepatikliai, norime būti šiuolaikiški, viską išbandyti ir būti tie, kurie patenkino savo smalsumą.
Skėriai, skruzdėlės ir vorai Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos šalyse laikomi rinktiniu, išskirtiniu maistu.
Pastaruoju metu atsiranda ekologų, kurie norėtų, kad šie ropinėjantys gyvūnai atkeliautų į Europos virtuves – tai, jų nuomone, padėtų išsaugoti gamtą.
Vienos ateities mitybos studijoje surengtų kursų dalyviams buvo pasiūlyta paruošti trijų patiekalų valgiaraštį.
Pirmasis – keptas svirplys: dvidėmis svirplys, valgomoji gelteklė, mėlynasis sūris, džiovinti abrikosai, riešutai. Antrasis – keptas skėrys: druskoje keptas dykuminis skėrys, raudonieji kopūstai, kriaušė, rozmarinas, romaninės salotos lapas.
Trečiasis – maltinukai: naminiai svirpliai, kepti valgomieji kaštonai, morkos, juodieji ryžiai.
Pirmasis patiekalas ruošiamas taip: ant džiovintų abrikosų, apipiltų medaus skonio padažu, pagardintų mėlynuoju sūriu, gelteklėmis, užberiami riešutai ir dedamas iškeptas svirplys.
Žinoma, ragauti šį patiekalą kurso dalyviai pradėjo nuo mėlynojo sūrio, medaus ir abrikoso. Tik po to ryžosi atsikąsti iškepto svirplio. Tačiau iškepto svirplio kojų Ch.Thomannas patarė nevalgyti, nes jos esančios per kietos.
Vienas kurso dalyvių jo nepaklausė ir išsigandęs, kad šiurkščios ir net aštrios vabzdžio kojos gal sukelti vidinį kraujavimą, užgėrė vynu.
Naminio svirplio maltinukai ruošiami taip: naminiai svirpliai sumalami.
Turint omenyje, kad jie gyvena tik kelias dienas po gimimo, tam tikru metu jiems neduodama maisto. Taip ištuštinamas jų virškinamasis traktas.
Po to naminiai svirpliai atšaldomi, kad panirtų kaip ir į žiemos miegą. Pritaikius šalčio terapiją nugalabijami. Sterilizuojami – verdami vandenyje – ir vėl šaldomi.
Po šių procedūrų svirpliai perdirbami į miltus, iš kurių daroma maltinukų masė. Beje, miltai labai dulka. Šios dulkės nusėda plaučiuose ir po dviejų dienų dar iškosėjamos.
Naminių svirplių maltinukai verdami gruzdintuvėje, kol tampa traškūs.
Bet ar tokie patiekalai taps įprasti Europos šalių restoranuose? Ateities mitybos studijos kursuose dalyvavę žmonės taip nemano.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
