Nežinau, žinote Salantus, ar ne, bet ten yra kavinė „Pakalnutė“. Graži idėja, šeimos verslas. Dirba patys savininkai. Bet tuo viskas ir baigiasi.
Galiu pagirti tik dėl to, kad šeima sugeba Lietuvoje turėti nuosavą verslą ir, kaip suprantu, jau ne vieneri metai. Dabar mąstau - gal geriau jie ne žmones maitintų, o ūkininkautų.
Pirmasis įspūdis įėjus į kavinę - reikia apsižvalgyti, ar nebėgioja kur tarakonai. Baisi nešvara! Pradedant tualetu ir baigiant sale.
Artėdamas prie salės pamačiau link manęs einantį jauną vyruką, apsirėdžiusį treningais, su alaus bokalu rankose. Pamaniau, kad tai klientas, kuris prie baro nusipirko alaus. Tik vėliau supratau, kad klydau. Pasirodo, šis murzius - padavėjas.
Nežinantiems pranešu: padavėjas, kaip ir virėjas, atėjęs į darbą privalo persirengti darbiniais rūbais.
Arba jis atėjęs į darbą vienus treningus pakeitė kitais, arba tiesiai iš namų - prie darbų. Padavėjo darbas - ne traktoristo, yra tam tikri higienos reikalavimai, kurie galioja visoje LT teritorijoje.
Vos įėjusius per duris mus pasitiko barmenės, kaip vėliau paaiškėjo, savininkės šūksnis: „Oi, reiks ilgai laukti, geriau nelaukite. Tokie gražūs pas mus ilgai nelaukia!“
Dar dabar bandau suvokti, ką ji norėjo tuo pasakyti ir kaip turėjo pasijausti žmonės, sėdintys prie staliukų ir jau sulaukę savo užsakytų patiekalų: negražiais, kurie sulaukia?
Viduje sėsti pabijojome, nes nei krėslai, nei staltiesės švara nedvelkė. Nusprendėme apsistoti lauke.
Lauke 15 staliukų aptarnavo tik viena vyresnio amžiaus padavėja.
Visiems 15 staliukų - vienas valgiaraštis. Tad padavėjai teko dažnai šūkauti jo ieškant. O atradus - vėl šūkauti, ieškant tų, kas jo dar neskaitė.
Mūsų eilė paskaityti šį vienetinį egzempliorių atėjo negreit. Praeidama padavėja palausė, ar valgysime šaltibarščių. Pamaniau, kad čia priimta šaltibarščius valgyti visiems, tad pasakiau, kad valgysiu, nes kitur klausia, ką iš gėrimų pasiūlyti. Bet suprantu, kad mažas miestelis, ir čia savos taisyklės.
Tik gavęs meniu supratau kodėl ji klausė: jų kaina - tik 0,80 euro, kaip sako pigu – perku. O jei perka visi, vadinasi ir siūloma visiems..
Jau tuomet abejojome, ar valgyti čia. Bet apsižvalgę aplink ir pamatę patiekalus nutarėme, kad visgi aš surizikuosiu - valgysiu vienas.
Reikėjo matyti padavėjos nuostabą, kai išgirdo, kad mano draugė nevalgys. Tik nemanau, kad ji buvo pirmoji, apsigalvojusi ir nutarusi nevalgyti, kad ir kokia alkana būtų.
Užsisakiau karką ir giros. Tiesiog pamaniau, kur, jeigu ne kaimiškoje kavinėje gausi superinę karką, kokios negausi mieste.
Susigundžiau pasiūlyta sriuba ir nusivyliau. Šaltibarščiai neverti ir tų euro centų. Sovietinėse valgyklose ir tai šaltibarščiai buvo padoresni, juose nors jutai kefyrą, rasdavai kiaušinio ir dar nepagailėdavo šaukštelio grietinės užmest. O čia - spalvintas vanduo, nei skonio, nei kvapo.
Laukdamas karkos, gurkšnojau girą, kuri skoniu priminė pilstyta iš plastikinės taros, žvalgiausi į aplink valgančius žmones, į tai, kas jų lėkštėse ir mąsčiau, kas yra geriau: ar pigus maistas, kurio kokybė geriausiu atveju prilygsta valgyklai, netvarka, prastas aptarnavimas, ar atvirkščiai.
Kodėl savininkai mąsto: jei pas mane pigu, tai nesitikėk nei švaros, nei kokybės, nei aptarnavimo. O džiaukis pigiai paėdęs ir, gink Dieve, nemėgink reikšti pretenzijų dėl švaros, ar maisto, nes gali susilaukti grasinimų teismais už šmeižtą, kokių susilaukiau iš vienos kavinės, kurios nešvara man irgi nepatiko.
Mačiau, kaip klientai, paprašę sąskaitos, buvo siunčiami susimokėti prie baro, neva taip bus greičiau. Ten pat buvau pasiųstas ir aš, kai paknisinėjau mikrobangų krosnelėje pašildytą karką, kurios garnyras tiktų nebent gedulingų pietų kepsneliui, bet tikrai ne karkai, kurią taip mėgstu, ir kuria, deja, neteko pasimėgauti. Nes apetitas dingo po pirmojo kąsnio.
Susimokėjus prie baro šeimininkė man į ranką įbruko porą saldainių, kurie turėjo, matyt, pakelti ūpą. Teko girdėti, kad vienas žinomas restoranų kritikas čia lankėsi ir net parašė liaupsių kupiną straipsnį.
Išvažiavau nevalgęs.
Grįžęs namo ilgai mąsčiau - rašyti ar ne apie „Pakalnutę“. Puikiai suvokiau, kad ne visi supras. O ypač šios kavinės klientai, kaip juos matyt šeimininkė įvardytų - negražūs.
Bet geriau pagalvojus – aš ne pas kažką į namus įsibroviau. Aš užėjau į viešojo maitinimo įstaigą, kuri, kaip ir visos kitos, nesvarbu ar sostinėje, ar Salantuose, privalo laikytis elementarių higienos reikalavimų. Kai gamini sau - tavo asmeninis reikalas, ką tu gamini ir kokioje aplinkoje tu valgai.
Švaru ten, ar ne - tavo asmeninio išprusimo reikalas. Bet jei maitini kitus ir imi už tai pinigus, būk mielas – apsitvarkyk.
Užėję į kavinę norime ne tik rast laisvą staliuką, bet ir švarą aplink jį. O priėjus prie baro, neužuosti kvapų, sklindančių iš tualeto. Tik dėl to, kad moku kalbėti, o nekriuksiu aš ir parašiau.
Beje, naivuoliai tie, kurie mano jog ten pigu. Bulvės, burokai, kopūstai ir morkos nekainuoja 1 eur už 1 kg. Tad to „pigumo“ kiek mačiau ir pilnos visos lėkštės. Visko po šaukštelį.
Mėsą, kaip ir sovietmečiu, stengiamasi kuo labiau paniruoti, tada kepsnys atrodo didesnis. O kad tokia paniruotė – riebalų bomba – kam svarbu? Juk pigu.
Vertinimas
Interjeras - 3
Švara - 2
Aptarnavimas - 3
Maistas - 3
Viso: 11 balų (Vidurkis - 2,75)
Patarimas savininkams: užsidarykite savaitei, gal net mėnesiui ir išsikuopkite. Jei jau propaguojate lietuvišką virtuvę, padavėjas, vilkintis treningais, į šį vaizdelį niekaip neįsipaišo.
Ir gal pasikvieskite kokį virtuvės šefą, kad pamokytų virėjas maistą gaminti, nes ne visi į kavinę eina gedulingų pietų patiekalų valgyti.
Ir tualetas. Čia tai visai blogai. Net spynos nėra, jau nekalbant apie švaros trūkumą...
Galiausiai – patarimas visiems: jeigu galite rinktis nevažiuoti, geriau ten nevažiuokite.
Šaltinis - „Riebus katinas“
