Čia maloniai nuteikia viskas: ne tik saulė, bet ir gardus maistas, gėrimai, stulbinanti gamta, istoriniai pastatai ar malonūs pašnekesiai.
Ir štai, visai atsitiktinai dalelę Pietų Italijos atradau Vilniuje, nedideliame ir jaukiame restorane „Sorrentino“.
Šį restoranėlį, vaikščiodama Aušros vartų gatve, pastebėjau jau anksčiau. Vis norėdavau užsukti ir vis atidėdavau kitam kartui, geresnei progai. Ir pagaliau ta proga pasitaikė.
Į „Sorrentino“ mane atvedė Sicilijos gastronominį paveldą pristatanti iniciatyva „Ragauk Siciliją“.
Šios iniciatyvos tikslas – supažindintini lietuvius su saulėtos dar antikos laikus menančios Sicilijos kultūra, maistu, vynu ir pristatyti lankytinas vietas.
Gastronominiu požiūriu Sicilija – ypatinga sala. Čia ne tik gaminamas puikus maistas, bet ir yra nuostabus klimatas idealiai tinkantis bręsti ir augti vynuogėms, iš kurių gaminamas puikus nuo antikos laikų kokybe garsėjantis vynas.
Jeigu tuo abejojate, užsukite į jau minėtąjį „Sorrentino“ restoraną, kur šeimininkauja linksmasis italas Michele Sorrentino ir žavi jo mylimoji lietuvė Kristina.
Kol su smagia kompanija kalbėjomės apie saulėtąją Siciliją, ant stalo keliavo vienas už kitą įdomesni ir gardesni patiekalai, kuriuos ruošė pats restorano „Sorrentino“ savininkas Michele.
Vienas jų – arančinai (itališkai „arancini“), išoriškai primenantys varškės spurgas. Tai – aliejuje virti įdaryti ryžių rutuliukai, Sicilijoje parduodami kaip gatvės maistas. Jie gali būti su pačiu įvairiausiu įdaru: mėsa, mocarela, bešamelio padažu, grybais ir pan.
Išvertus iš italų kalbos „arancini“ reiškia „apelsinai“. Taip patiekalas buvo pavadintas todėl, kad kamuoliukai forma ir spalva labai primena apelsinus.
Mums Michele paruošė dviejų tipų arančinų – apvalių, kaip lauko teniso kamuoliukai ir kūgio formos (tokius paprastai gamina rytinėje Sicilijos dalyje, ypač Katanijoje).
Kitas užkandis forma man kiek priminė keksiukus. Tai – gruzdinti makaronų kukulaičiai su faršu, žaliaisiais žirneliais ir mocarela, itališkai vadinami „frittatina“.
Šis patiekalas – neapolietiškas. Bet kadangi, kaip minėjau, Neapolis su Sicilija turėjo bendrą istoriją, jis neiškrito iš bendro sicilietiškos vakarienės konteksto.
Prie šių užkandžių tobulai derėjo raudonas sausas sicilietiškas vynas iš vienos seniausių ir geriausiai pasaulyje žinomų šioje saloje paplitusių vynuogių 'Nero d'Avola' (lietuviškai jų pavadinimas skambėtų kaip – „juodoji iš Avolos“).
Maža to, dėl ypač palankaus salos klimato ir derlingos žemės, vynuogės čia puikiai dera be jokių cheminių trąšų, kas neabejotinai gerina ir Sicilijos vyno kokybę.
Užkandžiavimą baigėm nuostabiomis aštuonkojo salotomis, arba itališkai – „polpo all'insalata“ – valgiu, kuris vėlgi tinka tiek Sicilijos, tiek ir Neapolio regionams.
Aštuonkojis buvo puikiai paruoštas – ne per minkštas ir ne per kietas, o prie šio užkandžio restorano someljė Olga Razmaratienė pasiūlė paragauti baltojo sicilietiško vyno iš saloje ypač paplitusių 'Catarratto' vynuogių, kurios sudaro net 32 proc. Sicilijos vynuogynų.
Energingajam italui nepatinka, kad lietuviai viską – spagečius, fetučinius, tortelinius, vamzdelinius makaronus ir kitus tešlos gaminius – vadina makaronai. Rodydamas į įrėmintus ir ant sienos iškabintus skirtingų makaronų pavyzdžius jis vardijo, kuo vieni skiriasi nuo kitų ir kada kuriuos verta vartoti.
Įdomūs Michele pasakojimai padėjo geriau suprasti italų virtuvę ir jų gastronominę filosofiją. Po jų makaronai pasidarė šiuo tuo daugiau nei tiesiog virtiniai iš tešlos.
Tą vakarą šefas mums paruošė dviejų rūšių makaronų: neapolietiškųjų švelnaus skonio „pasta alla Genovese“ ir gardžiųjų sicilietiškųjų „pasta alla Norma“ su pomidorų padažu, mocarela, baklažanu ir baziliku.
Prie makaronų buvo parinktas braškių ir gervuogių aromatu pasižymintis sicilietiškas vynas iš 'Nero d'Avola' ir 'Syrah' vynuogių.
Puotos skrandžiui, mintims ir sielai kulminacija buvo vienas už kitą gardesnių desertų trio.
Tai – daugelio lietuvių pamėgtas kavos skonio tiramisu, gardus neapolietišks Velykų pyragas „pastiera Napoletana“ ir šokoladinis lavos pyragėlis, kurį prakirtus šaukšteliu iš jo tarsi lava iš Vezuvijaus, ėmė tekėti skystas šokoladas.
Kiekvienas radome sau labiausiai patinkantį desertą. Pavyzdžiui, mane tiesiog nuginklavo šokoladinis lavos pyragėlis. Nusprendžiau, kad vien dėl jo verta sugrįžti į šį restoraną.
Taigi Sicilijos skonius galima atrasti ne tik Pietų Italijoje, bet netgi čia pat, Lietuvoje – jaukiame itališkame restoranėlyje.
O tiems, kas norėtų įsileisti šiek tiek Pietų Italijos į namus, dalinuosi iš M.Sorrentino išgautu „Pasta alla Genovese“ makaronų receptu.
1 kg stambiai pjaustytos mėsos (M.Sorrentino rekomendavo jautienos paslėpsnį);
1 kg svogūnų;
2 vidutinio dydžio morkų;
1 saliero stiebo;
2 pomidorų;
2 kavos puodelių aukščiausios kokybės pirmojo spaudimo alyvuogių aliejaus;
1 puodelio baltojo vyno;
320 g stambesnių makaronų (M.Sorrentino siūlė rinktis vamzdelių formos „penne“ arba „mezzamanica“);
tarkuoto Parmezano sūrio;
šviežio baziliko lapelių;
vandens.
Kaip gaminti Genujos (Genovese) padažą
Pasiruoškite visus ingredientus: susmulkinkite svogūnus, supjaustykite griežinėliais saliero stiebą bei pomidorus ir kubeliais morkas.
Supjaustykite mėsą dideliais gabalais.
Į didelį kaitpuodį supilkite ir gerai pakaitinkite aliejų, tada sudėkite mėsą. Pagardinkite druska. Virkite, kol jautienos putos pradės kilti į viršų – 10-15 minučių.
Sumažinkite ugnį iki vidutinės kaitros. Pridėkite saliero, morkų, druskos. Virkite apie 5 minutes.
Įpilkite baltojo vyno. Virkite maišydami, Sudėkite pjaustytus svogūnus. Sumažinkite ugnį iki vidutinės.
Pridenkite puodą dangčiu ir virkite 30 minučių nemaišant. Po 30 minučių, pamaišykite svogūnus ir mėsą. Uždenkite ir vėl virkite apie 30 minučių. Vėl pamaišykite.
Sumažinkite ugnį iki mažos ir virkite neuždengtą 4-6 valandas, retkarčiais pamaišydami ir nugriebdami riebalų mišinį. Jei atrodo, kad padažo mažėja, įpilkite vandens arba sultinio tiek, kiek reikia išlaikyti padažo konsistencijai. Virkite, kol atrodys kad jautiena tirpsta svogūnuose.
Paimkite didelį puodą su pasūdytu vandeniu ir jį užvirkite. Įdėkite makaronus į verdantį vandenį virkite, iki beveik „al dente“, 10-11 minučių. Nusausinkite.
Išvirtus makaronus sudėkite į padažą ir iki reikiamo kietumo virkite padaže.
Patiekite pagardintą su žiupsneliu šviežiai tarkuotu sūriu „Parmigiano Reggiano“ ir baziliko lapeliu.
