Pietų Moravijoje, Valticių miestelyje, įsikūrusiam R.Ždarsky vyndarystė tapo gyvenimo būdu. Kai kurie rūsiai čia veikia ištisą parą.
Tai tarsi požeminis miestas, kuriame apie 80 procentų lankytojų sudaro Čekijos ir Slovakijos gyventojai, kiti – užsieniečiai, yra viešėję net kinų ir japonų.
6–12 metrų gylyje įrengto požeminio miesto rūsius jungia koridoriai bei tunelių labirintai, kurių bendras ilgis siekia apie 760 metrų.
Nors Čekija – alaus valstybė, joje atgimsta ir vyno kultūra. Kasmet šalyje pagaminama apie 60 milijonų litrų vyno, dar du trečdalius vyno čekai importuoja iš kitų šalių.
Moravijos vyno neįmanoma daug pagaminti, nes vynuogių derlius nebūna didelis – iš hektaro čia surenkama maždaug 6 tonos vynuogių, o, pavyzdžiui, Italijoje vynuogių derlius būna beveik trigubai didesnis.
Bet čekiškas vynas dėl to turi ir tam tikrų pranašumų – kai vynuogių derlius nebūna didelis, jos sukaupia daugiau veikliųjų medžiagų.
Sutikdamas svečius Romanas ragino skanauti čekiškų tradicinių patiekalų, tinkančių degustuojant vyną, – lydytų taukų ir keptų svogūnų užtepėlės, kepenų pašteto, skilandžio, kumpio, dešros, raugintų agurkų, kvietinės duonos.
Degustuojant vyną ant stalo būtinai turi būti ir ąsotis vandens. Jis sužadina skonio receptorius, todėl prieš ragaujant atkimštą naują vyno butelį, būtina atgaivinti burną vandeniu.
Čekai įpratę gerti vyną tada, kai stalas gausiai nukrautas jautienos, avienos ar kiaulienos kepsniais ir troškiniais, o pietums būtina kokia nors sriuba, kad ir trinta bulvių su grybais ir spirgučiais.
Valticėse populiarus vadinamasis šaltasis vynas, kuris ruošiamas iš sušalusių vynuogių. Vėliau dedama mielių, o tai didelė rizika, nes nežinia, kaip jos elgsis. Todėl galima prarasti ne tik gerą vyną, bet ir visą derlių.
Taip pat gaminamas šiaudinis vynas, kuris žinomas ir Austrijoje, Italijoje. Šio vyno pavadinimas kilęs dėl neįprasto gamybos būdo. Nuskintos vynuogės iš pradžių džiovinamos ant šiaudų ar medinių lentų – taip didinamas cukraus kiekis vyno žaliavoje.
Į vyndarystę R.Ždarsky pasuko 1990-aisiais – pradėjo dirbti įmonėje, kurioje čekai su užsienio partneriais gamino putojantį vyną. 2006 metais pardavus dalį vynuogyno vyras persikėlė dirbti į Valtices. R.Ždarsky smagu, kad gali prisidėti prie vyno kultūros ugdymo.
Prieš keletą dešimtmečių, kai Valticėse buvo nutarta atkurti senus vyno rūsius, daug kas abejojo, ar verta tai daryti.
Romano nuomone, patys čekai nemoka vertinti vyno, nežino skonio savybių. Tuo metu vyndarystė buvo tarsi palaidota, nes Čekija importuodavo iš užsienio daug pigaus vyno.
Įmonė, kurioje dirba R.Ždarsky, dabar per metus parduoda pusę milijono butelių vyno. Tai nėra paprasta, nes tikriausiai būtų sunku rasti tokį Pietų Moravijos gyventoją, kuris neaugintų vynuogių ir nedarytų vyno.
Čekai labai domisi, kaip auginamos vynuogės, nuo ko priklauso derlius, kokie vyno ruošimo būdai, iš ko gaminami vyno butelių kamščiai, kaip turi vyno buteliai būti saugomi rūsyje.
Vyndarystė – tradicinis Moravijos amatas, turintis tokias senas tradicijas, kad šis regionas traukia turistus iš viso pasaulio. Po Prahos, kurioje apsilanko 74 procentai visų turistų, Pietų Moravija užima antrąją vietą, o trečioje – Karlovi Varai.
Dabar Moravijoje yra apie 96 procentus visų Čekijos vynuogynų. Turistiniai maršrutai sudaromi taip, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie vyno kelią ir galėtų apsilankyti tose vietose, kur gaminamas ir saugomas vynas.
Vyninę turi net prie Batos kanalo prieplaukos įsikūręs Plžių kaimas. 1935 metais kanalą iškasė odų ir avalynės fabrikantas Tomašas Bata, ieškodamas būdų, kaip pigiau atsivežti anglių.
Apsilankęs Olandijoje ir susižavėjęs kanalais, jis apskaičiavo, kad per dieną arklių tempiamais vežimais galėtų pervežti dvi tonas anglių, o laivais – triskart daug.
Apie 52 kilometrų ilgio kanalas tinkamas laivybai, jis minta Moravos upės vandenimis, o prie jo esančiuose kaimuose nuo seno užsiimama vyndaryste.
Atgaivinus upeivystę kaimai taip pat neliko be darbo.
Plžių apylinkėse senieji vyno rūsiai, kurių suskaičiuojama apie 80, buvo statyti XV amžiuje. Iš toli jie atrodo kaip žeminės, nes ant stogų žaliuoja velėna.
Už 100 eurų galima praleisti visą dieną ir dar gauti lauktuvių į namus – tai trys buteliai vyno, kuriuos lankytojai gali pasirinkti savo nuožiūra.
Susipažinus su Pavelu Tomanosky, paaiškėjo, kad jo didžiausias turtas – vyno rūsys, statytas beveik prieš 200 metų.
Net karštą vasarą čia būna maždaug 12–14 laipsnių, o žiemą termometro stulpelis nenukrinta žemiau 8 laipsnių šilumos. Tai svarbu saugant vyną.
Čekas apgailestavo tik dėl to, kad neturės kam perduoti vyndarystės paslapčių, nes neturi sūnaus, o susilaukė dviejų dukterų, kurios nelabai tuo domisi.
Dar viena vieta, kurioje verta apsilankyti, nes neįtraukta į masinio turizmo maršrutą, – Bzeneco miestelis. Jo gyventojai anksti keliasi, todėl nedidelės parduotuvėlės, vaistinės ir vienintelis prekybos centras atveria duris pusę septynių ryto.
Tai reiškia, kad čekai gali įsigyti alaus ir stipresnių alkoholinių gėrimų be apribojimų. Vienintelis draudimas – to negali daryti nepilnamečiai ir pagirių kamuojami asmenys.
Bzeneco vyno darykla „Zamecke sklepy“ turi muziejų, kur saugomi vertingi eksponatai. Išdrožinėtose statinėse – garsių žmonių portretai, vienoje jų įamžintas popiežius Jonas Paulius II.
Nors Čekijos gyventojai mažiausiai religingi Europos Sąjungoje, manoma, šio popiežiaus atvaizdas galėjo atsirasti iš pagarbos lenkams. Lenkų turistai – antri po vokiečių, kurių daugiausia apsilanko Čekijoje.
55 kilometrus nuo Brno miesto nutolęs Čeikovicių miestelis turi Tamplierių ordino riterių vyno rūsį, kurio istorija prasidėjo 1248 metais.
Čia atsikėlę tamplieriai greitai suprato – vynas gali būti vertinga prekė, kurią parduoti turi teisę tik jie patys.
Tamplierių ordino riterių rūsiai – ne tik muziejaus ekspozicija. Ši bendrovė – viena didžiausių vyno gamintojų Čekijoje.
Vienoje požemio salių – milžiniška statinė, kurioje telpa net 7930 litrų vyno. Šią statinę juosia 22 lankai, o vienas lankas sveria apie 390 kilogramų.
Didžiausia statinė, kuri kada nors buvo pagaminta Čekijoje, yra netoli Austrijos esančioje Mikulovo pilyje.
Kai Europoje siautėjo Trisdešimties metų karas, ypač pablogėjo Mikulovo gyventojų dalia. Tuo metu pilies požemyje susikaupė daug vyno.
Pasakojama, kad pilies savininkas sugalvojo pastatyti milžinišką statinę, kurios pasižiūrėti žmonės trauktų iš visų kampų.
Taip 1643 metais atsirado 1014 hektolitrų vyno statinė, kuriai išpilstyti prireiktų 135 tūkstančių butelių.
Pagal senumą tai antroji statinė Europoje, o pagal dydį ji užima aštuntąją vietą.
Tik 2000 metais pavyko milžinišką statinę pasverti ir išmatuoti. Ji svėrė 26,1 tonos.
Mikulovo pilies vyno muziejuje lankosi netgi darželinukai ir moksleiviai, nes jame pasakojama apie sunkią žemdirbių dalią, apie tai, kokiais įrankiais jie naudojosi, kaip skynė ir rinko vynuoges, kaip jas spaudė, kas yra vynuogių parazitai ir kaip įmanoma su jais kovoti.
Nacionaline vertybe yra tapęs ir Čekijos Respublikos vyno salonas.
Tai – pagrindinis informacijos centras besidomintiems vyno kultūra. Jis įrengtas istoriniame pastate – Valticių pilyje.
Valticės, anksčiau buvęs Feldsbergas, – turizmo centras, jis priklauso Lednicės-Valticių regionui, įtrauktam į UNESCO paveldo sąrašą. Vyno salonas nuolat papildomas geriausios rūšies vynu. Kasmet specialistai vertina daugiau nei 1,5 tūkstančio vyno rūšių. Iš jų atrenkama du šimtai rūšių.
Per antrąjį turą išrenkama šimtas geriausių vyno rūšių, kurias Valticių pilyje galima ragauti ištisus metus.
Vienu metu degustuojama maždaug 12–15 vyno rūšių. Bet vynas nėra nuryjamas, o išspjaunamas. Išdalytuose popieriaus lapeliuose lankytojai pasižymi, kokius kvapus primena vynas, koks poskonis išlieka burnoje.
Prieš vertinant kitą vyno rūšį primenama nuryti gurkšnį vandens, kad atsigautų skonio receptoriai burnoje, ir tęsti degustaciją.
