Prieš keletą savaičių jis stojo prie puodų Šventojoje esančių poilsio namų „Relax Park“ restoranėlyje.
Pernai duris atvėrusios poilsiavietės savininkės įmonės „Armedika“ vadovas kaunietis Aras Tarabilda prisipažino turįs tikslą sukurti išskirtinę vietą Palangos podukra vadinamoje Šventosios gyvenvietėje.
Šefo paieškos užsitęsė
„Po pernykščio pirmojo sezono ėmėme ieškoti gero virėjo, kuris taptų restorano siela, – norėjome, kad čia gaminami patiekalai būtų įdomūs, nekasdieniai ir žmonės dėl jų norėtų čia sugrįžti. Ir kad užsuktų ne tik vasaros sezono metu, bet ir atvyktų jam pasibaigus“, – pasakojo A.Tarabilda.
Virėjo, kuris turėtų savo viziją, kaip kurti tokį restoranėlį, verslininkas pirmiausia ėmė ieškoti Lietuvoje. Bet susidūrė su realybe: visi geri virėjai arba turi savo restoraną, arba kam nors dirba, arba išvykę į užsienį.
A.Tarabilda neslėpė, kad ieškodamas specialisto susidūrė ir su apgavikais.
Pasitaikė tokių pretendentų, kurie į savo gyvenimo aprašymą įtraukė įvairias virtuvės patirtis, tačiau vos pradėjus dirbti būdavo matyti, kad visai nesigaudo.
O susisiekus su ankstesne darboviete paaiškėdavo, kad jie dirbę tiktai pagalbiniais ar net indų plovėjais. Todėl virėjo verslininkas ėmė dairytis užsienyje – nuo Tailando ar Kinijos iki Ispanijos, Graikijos, Gruzijos, Ukrainos ir kitų šalių.
Ukrainoje jis užmezgė kontaktą su M.Tonkonogovu. A.Tarabilda teigė dar nežinojęs, kur yra dirbęs Maksimas, ką jis moka, tačiau jau nuo pirmojo pokalbio telefonu pajutęs, kad tai žmogus, kuriam galima patikėti virtuvę.
„Mūsų pokalbiai mezgėsi ne tik apie maistą, bet ir apie politiką, Lietuvos ir Ukrainos santykius. Tik po to, kai Maksimas atsiuntė savo gyvenimo aprašymą, pamačiau, kad jis yra dirbęs Ukrainos prezidentui. O tuomet jau man pasidarė smalsu daugiau sužinoti apie virėją, kuris turi tokią nekasdienę patirtį, gerą mokyklą ir neabejotinai gerus įgūdžius“, – pasakojo kaunietis verslininkas.
Nostalgiški prisiminimai apie šakotį
Taip sutapo, kad tuo metu Maksimas taip pat dairėsi darbo užsienyje. Svarstė pasiūlymus dirbti Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, net turėjo pasiūlymų vykti į Aziją ar Amerikos žemyną. Kodėl jis pasirinko Lietuvą?
„Kadaise, kai dar tik mokiausi virėjo amato, turėjau draugą, kurio tėvas buvo Lietuvos ambasadoriaus Ukrainoje vairuotojas. Kartą mane pavaišino ambasadoriaus parvežtu lietuvišku šakočiu. Aš jį taip įsiminiau, kad iki šiol seilės teka apie jį pagalvojus“, – sentimentų mūsų šaliai neslėpė M.Tonkonogovas.
Vėliau jis itin domėjosi kulinarijos istorija – kai sužinodavo daugiau apie lietuvišką virtuvę, produktus, valgių atsiradimo istoriją, ukrainietis vis labiau ja žavėjosi.
Tad galimybė padirbėti Lietuvoje jam – galimybė dar geriau pažinti vietos kulinariją.
Tuo labiau kad jo nevaržo ir šeima – darbui atsidavęs vyras teigė, kad dėl to nesugebėjo išsaugoti šeimos. „Dabar esu viengungis, be to, mokantis neblogai gaminti“, – šyptelėjo Maksimas.
Kareivis, kuris nori tapti generolu
Ukrainietis M.Tonkonogovas tiki, kad jo gyvenimą valdo atsitiktinumai. „Juos galima pavadinti lemtimi. O iš tiesų viskas genialiai paprasta“, – pasakoti karjeros istoriją pradėjo ukrainietis.
Baigęs mokslus technikume jis pradėjo dirbti virėju. Iš pradžių – kinų restorane.
Tai buvo labai nemaloni patirtis. Tik pradėjęs virėjo karjerą vaikinas norėjo įgyti įgūdžių, tačiau jam taip ir neteko prisiliesti prie patiekalų. „Galima sakyti, kad ten buvau vergas. Tai man taip nepatiko, jog net maniau, kad iš viso mesiu virėjo darbą“, – pasakojo Maksimas.
Talentingą virėją išgelbėjo nauja darbo vieta. Dabar Maksimas dėkingas aplinkybėms, kurios atvedė dirbti į gera prancūziška virtuve garsėjusį pramogų kompleksą Kijeve, kurį įsteigė prancūzų ir anglų kompanija.
Pasak Maksimo, tai irgi buvo atsitiktinumas – daugelis virėjų baiminosi eiti dirbti į užsienietišką restoraną, o jis nepabūgo.
„Tai buvo šviesus, geras, viltingas laikotarpis. Restorane lankėsi žmonės, vertinantys gerą maistą. Iš jo jie nedarė kulto. Maistas jiems teikė pasitenkinimą. Lankytojai neretai kviesdavo virėjus į salę norėdami padėkoti. Šiame restorane gavau paskatą dirbti ir supratau, kur link turiu judėti“, – pasakojo M.Tonkonogovas.
Šioje darbo vietoje jis praleido trejus metus. Pasak Maksimo, virėjui treji metai viename restorane – jau daug: „Laikausi požiūrio, kad žmogus turi augti, o ne stovėti visą gyvenimą prie vienų staklių. Niekada nenorėjau stovėti vietoje ir mokėti gerai atlikti tik vieną darbą, kad ir kaip gerai tai daryčiau.“
„Jau per pirmą pokalbį su Maksimu pajutau, kad jis – tarsi kareivis, kuris nori tapti generolu. Jis neapsiriboja virėjo statusu – nori būti restorano vadovu“, – įsiterpęs į pokalbį pakomentavo A.Tarabilda.
Mįslingai paslaptinga darbo vieta
Išėjęs iš prancūziško restorano M.Tonkonogovas dirbo įvairiuose kituose aukštos klasės restoranuose, kol 2012-aisiais, vėl, kaip pats sako, atsitiktinai, pateko į aukščiausios Ukrainos valdžios virtuvę.
„Daugelis pažįstamų ir draugų manė, kad ten patekau per pažintis, o iš tiesų mano gyvenimo aprašymą internete užtikę žmonės, atsakingi už prezidentūros virtuvės komandos būrimą, pakvietė dalyvauti konkurse. Tiesą sakant, net nežinojau, kokiai įstaigai renkami virėjai, – to mums niekas nepasakė“, – pasakojo ukrainietis.
Įdarbinimas užtruko, nes, pasak Maksimo, buvo tikrinama ne tik jo, bet ir kitų šeimos narių biografija.
„Prie šalies vadovo prileisti žmogų su tamsia praeitimi būtų nedovanotina. Juk kas nors gali turėti piktų kėslų. Tad kol nebuvo išnarstyta visa mano biografija, buvę darbai, nepatikrintos rankos ir žinios, tol man nebuvo leista dirbti“, – prisiminė prezidento virėjas.
Ir net tądien, kai pirmąkart buvo vežamas į darbą, jis dar nežinojo, kur dirbs ir kam ruoš valgį. Kai buvo atvežtas į prezidentūrą, administratoriai nuvedė jį į virtuvę.
Ten buvo dar vienas virėjas. Su juo Maksimas iškart pradėjo ruošti pietus. Lydimas apsaugos darbuotojų paruoštus patiekalus jis nugabeno į ketvirtą aukštą, mažoje virtuvėlėje sudėjo į lėkštes.
Čia pat buvo keletas gražiai apsirengusių žmonių.
„Jų kostiumai buvo tokie prabangūs, kad pamaniau, jog tai administracijos darbuotojai. Pasirodo, tai buvo padavėjai.
Iš jų ir sužinojau, kad maistas skirtas prezidentui V.Janukovyčiui. Keisčiausia, kad tuomet nepajutau nei džiaugsmo, nei euforijos, – šie jausmai aplankė tik tuomet, kai po darbo grįžau namo“, – prisiminė virėjas.
Prezidentūroje tarp aptarnaujančio personalo galiojo susitarimas – darbuotojai niekuomet neminėdavo V.Janukovyčiaus vardo ir pavardės – vadindavo jį „pirmuoju“. „Antruoju“ buvo vadinamas V.Janukovyčiaus vyresnysis sūnus.
Tačiau prezidentūroje Maksimas ilgai neužsibuvo.
Neilgai trukus buvo perkeltas dirbti į prezidento rezidenciją – garsiąją vilą Mežigorjėje šalia Kijevo.
Kaip sužinojo, ten pateko paties prezidento sprendimu.
„Žinoma, mane pamalonino faktas, kad prezidentas nori kasdien valgyti mano ruoštą maistą“, – šyptelėjo virėjas.
Trims asmenims – šeši virėjai
Į garsiąją vilą, apie kurios prabangą ukrainiečiai tuomet nieko nežinojo, personalas patekdavo tik po kruopščių patikrinimų metalo detektoriumi. Darbuotojai negalėdavo naudotis telefonais, turinčiais fotoaparato funkciją, kad neplatintų vaizdų.
Maksimo teigimu, tuo metu nei draugai, nei artimieji jo neklausinėjo, kaip atrodo vila, – susidomėjimas ja kilo po to, kai nušalinus V.Janukovyčių buvo paviešintos prabangios rezidencijos nuotraukos. Kiek vėliau M.Tonkonogovas Ukrainos televizijai surengė ekskursiją po vilą.
Prezidento rezidencijos virtuvėje pamainomis dirbo šeši virėjai. Jie ruošdavo valgį V.Janukovyčiui, kartu gyvenusiai jo gyvenimo draugei ir jos dukteriai. Mergaitė, pasak Maksimo, dažnai užsukdavo į virtuvę ir dažniausiai paprašydavo picos.
O jam pačiam nuostabiausia buvo tai, kad viloje nebuvo jokio valgiaraščio ir beveik nebūdavo užsakymų: virėjai turėjo laisvas rankas gaminti tai, ką patys sugalvoja.
„Svarbiausia, kad valgis patiktų prezidentui. Kai žmogus alkanas, jis piktas.
Sotus viršininkas yra geras viršininkas. Gali būti, kad nuo mūsų paruošto maisto priklausydavo ir politiniai sprendimai“, – svarstė M.Tonkonogovas.
Jam su kolegomis teko ruošti įvairių virtuvių patiekalus – ukrainietiškus, rusiškus, prancūziškus, amerikietiškus, japoniškus arba kitų tautų valgius. Viskas, pasak virėjo, priklausė nuo jų pačių fantazijos.
„Namuose žmonės atsiskleidžia visai kitaip nei darbe. V.Janukovyčius mėgo paprastus patiekalus, žinomus nuo vaikystės. Tad dažniausiai mes gaminome paprastus valgius, bet kartais juos paversdavome nekasdieniškais.
Pavyzdžiui, lydekos kotletus gamindavome su ikrų įdaru. Reikėdavo juos iškepti taip, kad žuvis perkeptų, o ikrai liktų žali – valgant sproginėtų burnoje.
Svarbiausia – tinkamai suderinti kokybiški produktai, viskas puikiai pagaminta ir patiekta“, – pasakojo ukrainietis virėjas.
Kartais V.Janukovyčius paprašydavo kokio nors itin patikusio patiekalo. Jam labai patiko Maksimo kepama itališka duona fokačija, tad buvo periodas, kai ją tekdavo kepti kasdien.
Prezidentą virėjas sužavėjo ir savo gaminamais sušiais.
„Prezidentas buvo viešėjęs Japonijoje, kur jam teko ragauti sušių. Kai jų pagaminau aš, paprašė paruošti dar kartą. Tai paglostė mano savimeilę“, – neslėpė Maksimas.
Kartais jam tekdavo lydėti prezidentą į išvykas, ruošti maistą kitur.
Aukščiausios kokybės produktai į prezidentinę virtuvę atkeliaudavo iš specialios fermos, šiltnamio ar daržo.
Viskas buvo auginama specialiai V.Janukovyčiui.
Maksimas neslepia, jog virėjai netgi perrinkinėdavo ryžius ar kitas kruopas, – kad ir kokie kokybiški būtų, pasak jo, vis viena pasitaiko mažų akmenukų.
Visi produktai būdavo itin atidžiai patikrinami laboratorijoje, tik po to iš jų buvo galima ruošti patiekalus.
Ar prezidentui tiekiamą maistą kas nors tikrindavo, ragaudavo? „Ne, tai buvo mūsų atsakomybė. Manau, kad dėl šios priežasties prezidentui galėjo dirbti tiktai žmonės, sukūrę šeimą. Juk kenkdamas prezidentui nenorėsi pakenkti savo šeimai.
Kai manęs klausia, ar galėjau nunuodyti prezidentą, atsakau: taip, galėjau. Bet juk reikia būti bepročiu, kad tai darytum.
Virėjui, kaip ir gydytojui, galioja ta pati Hipokrato priesaika: svarbiausia – nepakenkti“, – dar vieną taisyklę, kuria vadovaujasi, išdavė M.Tonkonogovas.
Garsiojoje V.Janukovyčiaus viloje jis dirbo ilgiau nei metus ir pasitraukė dar iki prezidento nušalinimo. Maksimas sako, kad intuicija jo neapgavo, – pasitraukė pačiu laiku.
Lietuvoje atrado šaltibarščius
Lietuvoje buvusiam Ukrainos prezidento virėjui atsiveria naujų galimybių. „Noriu tyrinėti pasaulį, mėgautis darbu ir gyvenimu“, – sakė M.Tonkonogovas.
Nedidelio Šventosios restorano virtuvėje jis šeimininkauja dar tik keletą savaičių – vis dar ruošia degustacijas, ieško tinkamų patiekalų.
Čia jis, kaip ir kituose darbuose, neapsiriboja viena virtuve: gamina ir ukrainietiškus, ir kitokių virtuvių patiekalus, sulaukiančius gero poilsiautojų įvertinimo. A.Tarabildos teigimu, kartą Maksimo išvirti ukrainietiški barščiai dingo per porą valandų – pagerino visus populiarumo rekordus.
O pačiam virėjui itin patiko šaltibarščiai – valgo juos kasdien, kolegas stebindamas tuo, kad į lėkštę prisideda ledukų ir šiek tiek česnako. Pasak Maksimo, česnakas ukrainiečių yra itin garbinamas prieskonis.
A.Tarabildos teigimu, Maksimas tiesiog netveria savyje, kaip nori kurti patiekalus ir restorano viziją: „Mes jam suteikėme galimybę įkūnyti idėjas. Tai buvo pagrindinis veiksnys, dėl kurio jis pasirinko mus.“
„Restorano lankytojams reikia duoti tai, kad jie norėtų sugrįžti. Idėjų turiu daug, praktikos – taip pat“, – savimi neabejoja ukrainietis.
