Balti, rožiniai, švelniai žalios spalvos gniužulai atrodo kaip cukinijos ar kaliaropės. Jie tabaluoja ant skalbinių virvučių, kurių prikabinta skersai ir išilgai M.Vogelzang studijos.
„Jie turi išdžiūti. Bet kaip puiku, kad šie gniužulai primena daržoves. O iš tikrųjų tai akmenys“, – sako M.Vogelzang.
Dizainerė šiuos spalvotus gniužulus modeliavo iš gipso, vėliau panardino į silikoną.
Paskui šie akmenys bus pašildyti ir išdėlioti lėkštėse tarp makaronų ir bulvių arba atšaldyti papuoš desertą. Abiem atvejais porcijos atrodys didesnės ir bus greičiau pasisotinama.
Elgesio tyrėjai nustatė, kad valgydamas iš mažos, bet pilnos lėkštės žmogus greičiau ir labiau pasisotina nei iš didelės, kuri atrodo pusiau tuščia.
„Ne skrandis, o akys sprendžia, ar esame sotūs“, – sako M.Vogelzang.
Olandei patinka kurti maisto prikrautos lėkštės iliuziją. Juk M.Vogelzang atstovauja neįprastai – maisto produktų meno dizainerio – profesijai.
Parodoje „Food Revolution 5.0“ („Maisto revoliucija 5.0“) M.Vogelzang eksponatai sulaukė išskirtinio dėmesio, nes ji laikoma viena sėkmingiausiai dirbančių ir įdomiausių pasaulio maisto produktų dizainerių.
Smulkaus sudėjimo, ilgų rudų plaukų dizainerė save mieliau vadina valgymo (angl. „Eating“) dizainere.
„Aš nekuriu maisto, tai daro gamta – ir net labai tobulai. Mano darbas susijęs su vienu žodžiu – „valgyti“, – sako M.Vogelzang.
Olandų dizainerės misija – į žmonių sąmonę grąžinti valgymą kaip socialinį renginį, bendruomenės aktą.
„Privalome vėl atgaivinti savo valgymo ritualus, dalintis patiekalais, kartu mėgautis valgymu. Tik tuomet įsisąmoninsime valgymo prasmę ir jo vertę“, – sako M.Vogelzang.
Dizainerė rengia, pavyzdžiui, pietus prie stalo, uždengto XXL dydžio staltiese su iškirptomis skylėmis, pro kurias svečiai iškiša galvą ir rankas. Tuomet nebelieka jų turimo statuso ir pareigų, nes visi staiga atrodo vienodai.
Po to dizainerė skaito paskaitą apie maistą, išskaidytą dalimis, nes vienas svečias savo lėkštėje randa tik mėsą, kitas – daržoves, trečias – padažą.
M.Vogelzang buvo vienintelė garsiosios Eindhoveno (Olandija) dizaino akademijos studentė, keramiką ar medį iškeitusi į maisto produktus.
„Į mano pasirinkimą nebuvo pažiūrėta rimtai, nes ši sritis buvo laikoma esanti išimtinai namų šeimininkių“, – sako M.Vogelzang.
Po 20 metų Eindhoveno dizaino akademijoje ji jau turėjo savo katedrą. Tuo metu maisto produktų ir valgymo dizainas kaip atskira sritis pripažintas tarptautiniu mastu. Ir tai džiugina M.Vogelzang.
Jos kulinarinės inscenizacijos populiarios visame pasaulyje – ne tik muziejuose, meno galerijose, bet ir prekybos centruose, ligoninėse. Be M.Vogelzang paslaugų neapsieina ir vyriausieji virėjai.
Štai Tokijuje (Japonija) maisto produktų meno dizainerė inscenizavo pietus be stalo įrankių. Ant apverstų vyno taurių buvo išdėlioti vieno kąsnio sumuštiniai. Japonų virtuvės meistrai juos galėjo paimti tik lūpomis.
„Pernelyg didelis atstumas mus skiria nuo valgio, jei jį dedame į burną šakute“, – tikina M.Vogelzang.
Ir asmeniniame gyvenime olandė stengiasi valgymą paversti maža švente. Bet tai trijų vaikų motinai ne visada pavyksta. Kartais ant jos namų valgomojo stalo pūpso mėsainiai.
Bet dėl dviejų dalykų M.Vogelzang yra nuosekli: daržovės lieka pagrindinis patiekalų priedas. Iš jų vaikai gali daryti viską, kas jiems šauna į galvą, – žiedus, apyrankes ar akinius, tik su viena sąlyga: jei vėliau juos sukramsnoja.
Mėsa ant dizainerės namų stalo atsiduria retai ir ne bet kokia. Ji tinkama valgyti tik tokiu atveju, jei galvijai buvo veisiami ir auginami ekologiškai, o vištos bėgiojo po jos šeimos sodą.
