Tiesa, anuomet, kaip ir, beje, dabar, Kūčios būdavo labiau šeimos šventė.
Kieminėtis (taip anuomet biržiečiai vadindavę ėjimą į svečius) būdavo įprasta jau antrąją Kalėdų dieną.
„Antrąją Kalėdų dieną, kai jau vieni pas kitus eidavo kieminėtis, moterys, kurios mokėjo taip pagaminti, nusinešdavo į svečius ir iš sviesto padarytą avinėlį. Jam būdavo į lūpas įkišta rūtos šakelė, o akys ir nosis padaryti iš pipirų žirniukų.
Iš pradžių tai buvo kaip stalo puošmena, o paskui jį ir suvalgydavo, tepdami sviestą ant duonos“, – pasakojo Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Lankytojų aptarnavimo ir edukacijos skyriaus vedėja Rima Binkienė.
Tad kaip gi kažkada atrodžiusios gražiausios metų šventė Šiaurės Lietuvoje? Ką anuomet ten gyvenę žmonės dėdavę ant stalo ir kokių tradicijų paisydavo?
Kelią tvarkydavę arkliašūdžiais
Kalėdinis laikotarpis prasidėdavo adventu. Tuo metu vykdavo Kalėdų mugės – kermošiai, kurių kiekvienas turėdavo savo pavadinimą.
Anot R.Binkienės, Kalėdų muges, nuo šalčio trūkinėjant tvoroms, pokšint ežero ledui, suvažiuodavo kailiniuoti kaimiečiai. Sniegą nuvalydavo tik nuo šaligatvių. Išvažinėtas gatvių vidurys būdavo tik palyginamas, užkasant į jį arkliašūdžius.
„Kermošiai vykdavo po pamaldų – atlaidų. Tai buvo puiki proga pasireikšti ir laikytis stiprios giminystės, nes žmonės, susitikę kermošiuje, paskui susieidavo ir į pakermošį.
Šeimininkai, pasidarę alaus, pasiruošę vaišių, kviesdavo į svečius sutiktas gimines. Beje, didelio dėmesio maistui neskirdavo: paruošdavo šaltų užkandžių (šaltieną, rūkytų gaminių, sūrių, duonos), iškepdavo pyragų. Karštus patiekalus ruošdavo tik jei vykdavo ilgesni pobūviai“, – paaiškino muziejininkė.
Nuo šeškaturgio, iki saldaturgio
Pirmasis Kalėdinis turgus vadindavosi šeškaturgiu. Jis vykdavęs po šv. Mikalojaus, gruodžio 6 d.
Rašoma, kad pusberniai į šį turgų sunešdavo parduoti nuluptus ir, pripylus į vidų pelenų, išdžiovintus šeškų kailiukus. Šiame turguje visi pirkdavosi sau kokių malonių smulkmenų: skarelių, kepurių, nosinaičių.
„Panedėlį po antrojo Advento nedėldienio“, arba, kaip dabar sakytume, pirmadienį po antrojo advento sekmadienio, vykdavę vadinami benurakais. Tuo metu ūkininkai atsiskaitydavę su savo samdiniais: bundinykais, mergom, pusmergėm, pusberniais ir piemenimis.
O štai „panedėlį ir ketverge po 2 adventa nedėlios“, kas reiškė – ketvirtadienį po dviejų advento sekmadienių, būdavusios mugės vadintos skaistaturgiais.
Tuo metu suaugę bernai ir mergos iš gaspadoriaus pasiimdavo dalį savo uždirbtos algos ir stengdavosi nusipirkti kuo gražesnių parėdų – skarelių, kepurių, batų, šukų, segtukų ir pan.
„Paskutinį turgų prieš Kalėdas vadino saldaturgiu. Jame prekiaudavo maisto gėrybėmis – riestainiais, medumi – ir prieskoniais – gvazdikėliais, cinamonu“, – pasakojo R.Binkienė.
Kadangi Biržų kraštas yra Latvijos pasienyje, biržiečiai, pašnekovės teigimu, prekiaudavo ir Rygoje.
Ypač garsūs būdavo Kanapinės turgūs, vykdavę Šemberge (dabartinėje Skaistkalnėje, Latvijoje).
Į šį turgų labiau mėgo važiuoti palatvės gyventojai. Žmonės į Kanapinės turgų veždavo parduoti nuimtą kanapių derlių, sausas žolytes – vaistažoles, žoleles audeklams dažyti, kartais – ir gyvulius.
Spėdavo orus
Gruodį būdavo ir trys dienos, pagal kurias žmonės spėdavę ateinančių metų orus, kurie javai geriau derės ir kurių daugiau sėti.
Manyta, kad jeigu gruodžio 8-osios rytas bus saulėtas, derėsią ankstyvieji linai. Jei saulė tik vakarop tenušvisdavo, reiškia sėją geriau suvėlinti, nes iš ankstyvųjų linų vis tiek nebus sėmenų ir pluošto.
Jei šv. Liucijos (gruodžio 13-osios) diena būdavo saulėta, biržiečiai spėjo ateinančius metus būsiant ramius, be vėtrų ir audrų. Esą ir javai tuomet nenukentėsią.
Ypatinga būdavo gruodžio 21-oji – šv. Tomo arba Elnio devyniaragio diena. Tądien vengta skersti kiaulę, tikint, kad ji nenusibaigs.
Išėjusiam palikdavo šaukštą
Vis tik įdomiausia, kokios gi kadaise būdavo Kūčios ir Kalėdos, taip pat, ką per šias šventes žmonės valgydavę ir kokių papročių pasidavę.
R.Binkienė pasakojo, kad Kūčių dieną tėvas atnešdavo saują šieno, paklodavo ant stalo ir užklodavo staltiesę. Kalėdų rytą tą šieną atiduodavo karvei, kad pieninga labiau būtų.
Stojus tamsai prasidėdavo Kūčių vakarienė, suburdavusi visą šeimą prie stalo. Jeigu kas nors iš artimųjų tais metais būdavo mirę, dengiant stalą jam padėdavo šaukštą.
Per Kūčias valgydavo raugintus obuolius
Ant Kūčių stalo būdavo dedami rauginti antaniniai obuoliai, kuriuos, anot muziejininkės, raugindavo perklojant kviečių šiaudais.
Taip pat per Kūčias valgyti ir rauginti burokėliai bei jų lapai, kurie vadinami slėgčiais, mat supjaustytus lapus paslėgdavo, ant viršaus uždėjus nuplautą akmenį.
Kūčioms Biržų krašte gamintas ir sirupas iš cukrinių runkelių.
„Runkelius reikia labai švariai nuskusti, nupjauti storąją kerpę (karūną, kur auga lapai) ir smulkiai supjaustyti. Užpilti vandeniu ir virti lengvai, kad saldumas ir vanduo susigertų. Tada nusunkti per sietą – tirštimus atiduodavo tik kiaulėms.
Gautą skystį jau reikia virti ilgai ant lėtos ugnies, kol pasidaro tąsus (kaip dabartinis dirbtinis medus).
Šį sirupą maišydavo į uogienes“, – paaiškino R.Binkeinė.
Ant stalo dieta ir bruknių uogienė, būtinai sumaišyta su kriaušėm ar saldžiais nuluptais obuoliais.
Per Kūčias neapsieita ir be avižų kisieliaus, bandelių iš kvietinių pitliavotų (tai yra, smulkiai maltų) miltų.
Garbingą vietą ant Kūčių stalo užimdavo ir kūčiukai, vadinti kleckais, kuriuos gamindavo iš vandens, miltų ir kiaušinio.
Suformuotus apvalios formos, nykščio nago dydžio kleckus iš pradžių pavirdavo, paskui, sudėjus ant skardos, pakepdavo pečiuje ir pagaliau apibarstyti cukrumi. Bet kadangi cukrus buvo reta ir brangiai kainuojanti prekė, jo barstydavo labai mažai
Žinoma, ant biržiečių Kūčių stalo karaliavo ir gabaliukais pjaustyta bei svogūnų griežinėliais apdėta silkė.
Vaikus apipildavo kviečiais
Pavalgius Kūčių vakarienę, motina berdavo ant vaikų kviečių. Tikėta, kad tai vaikams suteiksią daugiau išminties.
„Tai buvo rimta, sakralumo kupina apeiga, nes per ritualinę vakarienę pasikviestos tos giminės mirusiųjų vėlės savo nematomu buvimu pašventindavo visus valgius ant kūčių stalo. Tuo pačiu jos ir kviečius palaimindavo, suteikdavo jiems antgamtinės augimo jėgos“, – paaiškino R.Binkienė.
Eglutės viršūnėje – gardi karūna
Po kuklios Kūčių vakarienės išaušdavo Kalėdos, kurių valgiai jau būdavo riebūs. Per Kalėdas biržiečiai mėgaudavosi mėsa, pyragais, bandelėmis su lašinukais ar varške.
Kalėdų rytą žmonės eidavo į bažnyčią, o antrąją Kalėdų dieną, kaip minėta, vykdavo vieni pas kitus kieminėtis.
O ar būdavo prieš šimtmetį biržų krašte puošiamos Kalėdų eglutės?
Pasirodo, kad taip. Jas anuomet puošdavo meduoliais, spalvotais popieriukais, o viršūnę padabindavo karūna – iškeptu didesniu sausainiu.
Tiesa, Kalėdų eglutės puoštos turtingesniuose ir didesniuose namuose. Vargingiau gyvenantys ir dar pokario metais, mažuose nameliuose, eglutės neturėdavo.
