Šiauliuose užaugę, dabar Kaune gyvenantys Dovilė ir Mantas yra tinklaraščio „Skanios Bajalių istorijos“ ir neseniai pasirodžiusios knygos „Lietuviška virtuvė“ autoriai. Abu jie dalijasi virtuvės erdve, o vienas pirmųjų patiekalų vertintojų – keturmetis sūnus Domas.
„Dauguma sutiktų nepažįstamų mano, kad mūsų darbai susiję su maistu. Iš tiesų abiejų darbai visiškai nesusiję su mūsų pomėgiu.
Aš dirbu IT srityje, Mantas – inžinierius. Bet taip tik smagiau, nes jei kasdien nuo ryto iki vakaro tektų suktis virtuvėje, kažin ar ilgai pavyktų išsaugoti jai meilę“, – kalbėjo Dovilė.
– Pradėdami kurti tinklaraštį net negalvojote apie tai, kad jame rašysite apie maistą. Kokia jo istorija?
Dovilė: Tinklaraštį pradėjome rašyti norėdami pasidalinti kelionių, aplankytų vietų ir išbandytų paslaugų įspūdžiais.
Tuomet buvo tik pradėję kurtis tinklaraščiai, nebuvo populiarūs dabartiniai socialiniai tinklai ir komunikaciniai įrankiai, tokie kaip „Facebook“ ar kiti.
Mantas: Kelionėse viską fiksuodavau fotoaparatu, Dovilė vėliau prie kiekvienos nuotraukos parašydavo komentarus ir įspūdžius – taip atsirasdavo turinys, įvairios kelionių istorijos draugams. Galiausiai tai pavirto ne tik kelionių, bet ir maisto gamybos istorijomis.
Kartu stiprėjo mūsų noras bandyti, atrasti, ragauti, dalintis.
– Kokie patiekalai vyrauja jūsų namų virtuvėje? Ką labiausiai mėgstate?
Dovilė: Niekada nevyrauja viena virtuvė. Daugiausia gaminame europietiškos virtuvės patiekalus, ypač mėgstame itališkus valgius.
Dabar stengiamės daugiau gaminti iš daržovių, nes pastebėjome, kad jų valgome per mažai. Aišku, dabar ne pats geriausias metų laikas daržovėms, tačiau smagu bulves pakeisti moliūgais, pastarnokais, paragauti violetinių morkų.
Aš labiausiai mėgstu žuvį. Galiu valgyti ją kasdien ir visaip paruoštą – nuo kukulių iki kepsnių. Man patinka tiek kepta, tiek virta garuose, tiek troškinta. Gaila, tik norint gauti geros žuvies dažnai tenka specialiai jos užsisakyti. Bet džiaugiuosi, kad mažasis Domas vis labiau mėgsta žuvį, tuomet bus lengviau ir Mantą prie jos pripratinti.
Mantas: Pamiršai rūkytą žuvį! Valgau ir aš žuvį, bet daug labiau mėgstu įvairius makaronų patiekalus, tad makaronų mūsų namuose galima rasti įvairių ir visuomet.
– Kur ieškote įkvėpimo?
Dovilė: Knygose arba įvairiuose tinklaraščiuose. Neretai keičiame receptus pagal savo skonį. Bet kartais improvizuojame – kuriame iš to, ką randame šaldytuve. Pavykusi improvizacija tampa puikia paskata receptu pasidalinti su kitais.
Šiuo metu smagiausia vartyti senas knygas, žurnalus, prisiminti, kas buvo populiaru prieš 5–10 metų, ir vėl atrasti iš naujo.
– Kokį patiekalą galėtumėte pavadinti savo firminiu? Ką ruošiate šventėms?
Dovilė: Neturime vieno firminio patiekalo. Būna, kad pamėgstame kokį nors patiekalą, ir keletą metų jis būna mėgstamiausias, kol neatrandame ko nors naujo. Tuomet kitas patiekalas tampa firminiu.
Ilgai neįsivaizdavome šventinio stalo be pačių marinuotų alyvuogių.
Dabar jas gaminame rečiau ir kur kas mažesniais kiekiais.
Aš šventėms pradėjau kepti tortus – anksčiau į juos net žiūrėti nenorėdavau. Konditerija mane baugina dėl itin tikslių kiekių ir technologinių nurodymų.
Kepant tortus mažai laisvės, o aš nemėgstu suvaržymų. O kur dar galvos skausmas, kaip papuošti? Tačiau pamažu atradau džiaugsmą dirbdama ir šioje srityje.
Šventė šventei nelygu, bet kiekvienai jų ruošiamės iš anksto, meniu būna apgalvotas ir kartais net iš anksto išbandytas – juk daug smagiau šventes pasitikti be streso.
Mantas: Mano firminis patiekalas šiuo metu – rūkyta žuvis arba paukštiena. Jau niežti rankos svajojant, kaip rūkysiu putpeles.
Pomėgis kepti grilyje nuo praėjusio pavasario virto aistra viską rūkyti. Neretai Dovilės tik paklausiu, kokio dūmo reikia: obels, vyšnios ar burbono?
– Virtuvėje šeimininkauti dviese būna nelengva. Nesusipykstate? Kokių nesėkmių yra tekę patirti?
Dovilė: Virtuvėje dirbame ir kartu, ir atskirai. Viskas priklauso nuo patiekalo ir gamybos būdo. Jei reikia kepti ir rūkyti – to imasi Mantas.
Tiesa, jis dar ir pjausto nepriekaištingai, tik, gaila, lėtai.
Mantas: O kur skubėti? Juk visi geri ir skanūs dalykai atsiranda ne lekiant greitkeliu, o ramiai ir tikslingai dirbant.
Dovilė: Štai atsakymas, ar nesipykstame. Būna įvairių situacijų, bet esame pasidaliję veiklos sritimis ir nelendame ten, kur nemokame groti pagrindiniu smuiku. Niekada nefotografuosiu, nes geram kadrui nepakanka vien paspausti mygtuko.
Aš galiu kompoziciją sudėlioti, išsakyti mintis, bet pamatyti gražų kadrą – Manto pašaukimas.
Mantas: Žinoma, ir nesėkmių būna! Sudegęs kepsnys...
Dovilė: Trys išmesti želės tortai vasarą... Bet tos nesėkmės tik trumpam laikui išveja iš virtuvės. Po dienos kitos vėl norisi grįžti ir įveikti tą iššūkį.
– Lietuviškų patiekalų knygų daug, o jūs neseniai išleidote knygą „Lietuvos virtuvė“. Kuo ji skiriasi nuo kitų? Kuo ypatingi jūsų receptai?
Dovilė: Knyga skirta visiems, kurie nori prisiminti vaikystę. Tai patiekalai iš vaikystės, prisiminimai ir atradimai.
Ne visi mūsų aprašyti patiekalai buvo gaminami mūsų namuose – kai kuriuos teko bandyti ir atrasti patiems.
Mantas: Kiekviena knyga yra savaip įdomi ir ypatinga. Prie receptų stengėmės pateikti ir savo šeimos rekomendacijas, kitokius, kartais netikėtus, pasiūlymus.
Juk nustebinti žmogų, daugybę metų valgantį kugelį ar cepelinus, galima tik kitokiu įdaru arba padažu.
Nenorėjome nutolti nuo tradicinių receptų, buvo įdomu klausinėti močiutės apie jos vaikystės patiekalus ir bandyti juos atkurti.
Dovilė: Daug patiekalų gaminome ir ragavome su draugais. Vieni jų – iš Šiaurės Lietuvos, kiti – iš Pietų. Smagu buvo atrasti skirtingą patirtį.
Vieni skrylius valgydavo su spirgučiais, kiti – su aguonpieniu. Atrodo, patiekalas tas pats, o patiekiamas skirtingai.
Šiandien mes pamiršę bendravimą ir atradimų malonumus, pripratę prie greito rezultato. Nieko nepadarysi, nes toks yra šiandienis gyvenimas – nuolatinis maratono bėgimas.
Trispalvis varškės keksas
Reikės (26 cm kekso formai):
340 g lydyto sviesto (82 proc.),
450 g cukraus,
225 g grūdėtosios varškės,
1 a. š. vanilės esencijos,
1 a. š. druskos,
6 kiaušinių (L dydžio),
405 g kvietinių miltų,
2 v. š. burokėlių sulčių,
50 g aviečių želės miltelių,
4 v. š. pieno,
1,5 v. š. mačios (žaliosios arbatos) miltelių.
Kekso formą, jeigu naudojate metalinę, būtinai ištepkite sviestu ir pabarstykite miltais. Jeigu kepate silikoninėje formoje, to daryti nebūtina.
Minkštą sviestą išplakite su cukrumi iki vientisos masės. Kitame inde iki vientisos masės išplakite varškę. Supilkite ją į sviesto ir cukraus plakinį, išmaišykite. Supilkite vanilės esenciją, berkite druską ir išmaišykite. Į plakinį muškite po vieną kiaušinį ir po kiekvieno gerai išplakite.
Suberkite miltus ir užmaišykite tešlą. Padalinkite ją į tris lygias dalis.
Į vieną tešlos trečdalį supilkite burokėlių sultis, suberkite sausus želės miltelius ir gerai išmaišykite, kad viskas tolygiai pasiskirstytų.
Į antrą tešlos trečdalį pilkite 2 šaukštus pieno ir mačios miltelių, gerai išmaišykite, kad milteliai tolygiai pasiskirstytų.
Į trečią tešlos trečdalį pilkite 2 šaukštus pieno ir ciberžolių miltelių, gerai išmaišykite, kad milteliai tolygiai pasiskirstytų.
Į kekso formą ledų šaukštu (patogu, nes nereikia papildomo įrankio tešlai nubraukti nuo įrankio) po vieną sluoksniuokite skirtingų spalvų tešlos ruošinius ir palengva sukite aplink, kol visa forma užsipildys.
Dėkite į įkaitintą iki 175 laipsnių orkaitę, kepkite keksą 65–75 minutes. Būtinai tikrinkite mediniu pagaliuku, nes kiekvienoje orkaitėje kepimo laikas gali skirtis. Jeigu medinis pagaliukas, įkištas į keksą ir ištrauktas, lieka sausas, vadinasi, jau iškepė.
Neskubėkite ištraukti kekso iš formos, palaikykite 5 minutes. Apverskite ant grotelių ir gerai atvėsinkite.
Puoškite citrusiniu glajumi ir mėgstamomis uogomis, jeigu norisi rūgščiau. O jeigu saldumo niekada nebūna per daug, apliekite lydytu šokoladu.
