Tad atvykę į Alytų užsukame į „Dzūkų svetainę“.
Fasadas nedvelkė tokiu jaukumu, kokį pajutome užsukę į vidų. Nuostabiai išnaudota visa erdvė – jauku ir miela.
Randame staliuką, o atneštas meniu nesulaukia mūsų dėmesio, nes vis dar žvalgomės ir dalinamės įspūdžiais. Atrodo, paprastos, bet tokios mielos interjero detalės. Į barą įsiliejęs medžio kamienas, senovinių automobilių nuotraukos ant sienos ir dar daug visko.
Bet laikas dėmesį skirti meniu. O susipažindami su vietine pasiūla priėjome išvados: jei kainos mažesniuose miestuose ir miesteliuose taip stipriai skirsis nuo kainų didmiesčių kavinėse, neilgai trukus atsiras nauja mada – prie keliaujančių į Lenkiją pigesnių maisto produktų prisidės keliaujančių savaitgalį papietauti iš Vilniaus ar Kauno į mažesnį miestelį.
Bet norėdami pritarti man ar paprieštarauti turėtumėte perskaityti mano apžvalgą.
Kadangi kavinėse lankausi dažniau nei kiti, galiu drąsiai teigti: „Dzūkų svetainėje“ kainos ženkliai skiriasi nuo didmiesčių kavinių kainų.
Jau įsivaizduoju, kaip kas nors purkštaus, neva patalpų nuoma, darbuotojų algos didmiesčiuose didesnės. Drįsiu nesutikti. Nemanau, kad suklysiu spėdamas, jog padavėjos alga šioje kavinėje – apie 500 eurų. Tad smalsu, ar padavėjas, pavyzdžiui, Kaune ar Klaipėdoje uždirba 1000–1500 eurų algos.
Bet nenorėdamas nustumti „Dzūkų svetainės“ į antrą planą, maisto kavinėse kainų skirtumus tarp miestų paliksiu atskirai apžvalgai.
Tad renkamės, užsisakome ir tuo pačiu klausomės, kaip virtuvėje garsiai diskutuoja dzūkų panos. Nežinau, ar tai suteikia kavinei žavesio, bet suvokimo, kad virtuvėje yra gyvybės, tikrai prideda.
Patiekalų pasirinkimas toks platus, kad tai labiau apsunkina pasirinkimą nei padeda greičiau apsispręsti. Norisi ir picos, ir kepsnio, ir mėsainio. Jei reiktų išvardinti visą pasiūlytą patiekalų gausą, man būtų lengviau išvardinti, ko čia nėra.
Pirmosios mūsų teismui atkeliauja lėkštės su aitriosios paprikos sriuba ir silkė su baravykais.
Silkei buvo ryškiai grybų pagailėta. Aišku, jei lankyčiausi pas suvalkietį, neturėčiau priekaištų, bet kai lankaisi pas dzūkus, kurie tituluoja save Lietuvos grybų karaliais, tikrai norėtųsi, kad tai atsispindėtų ir lėkštėje. Bet, matyt, pavasariui ritantis į vasarą, grybų atsargos senka net didžiausių grybautojų sandėliukuose.
Užtat sriuboje nepagailėta nieko – nei sūrio, nei faršo, nei aitriųjų paprikų. Puiki tiršta aitriųjų paprikų sriuba. Žodžiu, pirmieji įspūdžiai leido paneigti abejones, kurios mus aplankė vartant meniu – prisipažinsiu, abejojome, ar tokios patiekalų kainos leis tikėtis gero maisto.
O antrieji patiekalai tas abejones galutinai paneigė. Tikrai dvejojau, ar galima patiekti skanų jautienos kepsnį už 6,20 euro. Bet jiems pavyko mane tuo įtikinti.
Artėjant vasarai vis dažniau užlipu ant svarstyklių ir vis dažniau pasižiūriu į sporto salės pusę. Tad bulvių kroketai buvo užsakyti tik vaizdui lėkštėje pagyvinti, bet paragavus, pasvarsčius ir supratus, kad iki kalendorinės vasaros dar yra laiko, bulvytės greitai išgaravo iš mano lėkštės.
Valgydamas kepsnį mačiau, kad ir Katinienė negali atsidžiaugti cepelinais. Atrodo, kas tie cepelinai – tarkiai ir malta mėsa, dar spirgai ant viršaus. Bet ne visiems pavyksta pagaminti cepelino vardo vertus kukulius. Kai kas persistengia su mėsa arba sumala velniai žino ką, arba mėsą sumala iki vientisos masės, kuri tiktų nebent pieniškų dešrelių gamybai. Kiti nesuvokia, kokie turi būti cepelinų tarkiai.
Katinienė tikrai neleis man sumeluoti, nes ji tikra cepelinų žinovė – retai kada kavinėse galima gauti skanius dičkukulius. Pasitaiko ir tokių kuriozų, kai baras skelbiasi kad cepelinai jų firminis patiekalas, o cepelinus patiekia tragiškus. Na bet šiame bare, kurio meniu toks gausus ir jie net neakcentuoja, kad bulviniai patiekalai jų „arkliukas“, cepelinai išties skanūs.
Aišku, nebūčiau Riebus katinas, jei prie ko nors neprisikabinčiau. Tad radau ir čia prie ko prikibti – tai spirgučiai. Jų mano akiai buvo mažokai.
Katinienės įveiktas vienas cepelinas su spirgučiais ir grietine jau viršijo visą jos dienos kalorijų normą, tad antras didžkukulis buvo perleistas man. Tad patvirtinu, kad tiek mėsa, tiek tarkiai buvo geri.
Kažkada mane kainomis nustebino Prienuose įsikūrusi picerija „Tango pizza“, o dabar Alytaus „Dzūkų svetainė“. Nevardinau nei picų, nei kepsnių kainų, bet jos ženkliai skiriasi nuo didmiesčių. O tai verčia mane tik labiau judėti po Lietuvą ieškant panašių perliukų.
Vertinimas:
Interjeras - 9,
Švara - 9,
Aptarnavimas - 8,
Maistas – 8.
Viso: balų 34 (vidurkis – 8,5) Tad 5 nagučiai.
Pagarbiai, Riebus katinas
